2014 Gruodžio 05
"Accept" Vilniuje: desertinis pyragas su šaukšteliu deguto
Truputis istorijos: 2010-aisiais ką tik atsikūrusi legendinė Vokietijos grupė "Accept" pirma stotele Europoje pasirinko Vilnių. Anąkart malonūs šiurpuliai ėjo per kūną vos tik kuomet gitaros technikas į sceną įnešė Wolfui Hoffmannui priklausiančią baltą "Flying V" gitarą. Pats pasirodymas buvo praktiškai tobulas - neįtikėtinai atrodė faktas, jog daugiau nei 2 valandas geros heavy metalo dozę tėškę muzikantai nebuvo aktyvūs 14 metų. 2012-aisiais atrodė, kad žiūrovą bus jau itin sunku nustebinti, tačiau vokiečiai su amerikiečiu Marku Tornillo priešakyje vėl pranoko lūkesčius (beje, kategoriškai nesutinku su tais, kurie sakė, kad antrasis koncertas savo grojaraščiu buvo panašus į pirmąjį - antrajame koncerte buvo atlikta 10 kūrinių, neįtrauktų į 2010-ųjų setlistą!). O kaip bus 2014 m. lapkričio 28 dieną?
Kaip ir pirmus du kartus, "Forum Palace" rūmai vėl buvo apgulti sunkiosios muzikos mėgėjų, iš kurių didžiąją dalį sudarė pliktelėję vyresnio amžiaus rokeriai. Kaip ir prieš porą metų, joks kolektyvas neapšildė "Accept", bet ir vėl padejuosiu, kad tai nėra labai gerai. Ką tik iš lauko atlėkus į sausakimšą salę, šiek tiek trūko bent kažkokio kolektyvo, kuris išjudintų publiką ir leistų pajusti tinkamą laukimo nuotaiką. O dabar - viens du, foninė muzika nutyla ir "Accept" jau stovi scenoje. Pasirodymas pradedamas nuo naujausio singlo "Stampede". Lyg ir viskas tvarkoje - nepaisant to, kad "Accept" koncertinis turas jau eina į pabaigą, muzikantai vis dar puikios formos ir labai energingi. Publika gan santūri, tačiau po truputį įsišėlsta.
Vėliau atliekama bene kontroversiškiausia grupės daina "Stalingrad". Pamenu, jog vos tik jai pasirodžius, viename užsienio forume maskvietis metalistas smarkiai įsižeidė, kuomet pasakiau, kad neįsivaizduoju savęs kratančio galvą skambant Sovietų Sąjungos himnui. "Stalingrad" jau kartą Lietuvoje skambėjo, tačiau tuomet muzikantai parodė, jog žino kur atvažiavo - išgirdome apkarpytą dainos variantą, iš kurios buvo išmesta himno melodija. Deja, šįkart "Stalingrad" buvo sugrota nuo pradžios iki galo, o minioje pelnytai iškilo viena kita ranka su iškeltu viduriniuoju pirštu. Jei tai būtų pirmasis grupės vizitas mūsų šalyje, gal į visa tai galima būtų pažiūrėti atlaidžiau, bet jei jau anąkart susilaukėme didelės pagarbos mūsų valstybės istorijai, šįkart irgi norėjosi to paties.
Dėl tokio akibrokšto pro ausis praėjo kiti 2 kūriniai, o mažokai su publika bendravęs vokalistas Markas Tornillo tik dabar pasisveikina su žiūrovais ir dar kartą pasidžiaugia kuo "acceptams" Lietuvos sostinė yra išskirtinė vieta (tai buvo vos antrasis koncertas po "Accept" atsikūrimo).
Reikalai ir nuotaika pagerėjo, kuomet buvo atiduodama duoklė senajai kūrybai: "Losers And Winners", "London Leatherboys", "Starlight". Seni geri hitai, puikus atlikimas ir net nesitiki, kad roko veteranams dedikuota nauja daina "Dying Breed" yra, galima sakyti, apie juos pačius.
Dainos keičia viena kitą beveik be pauzių ir papildomų improvizacijų. Tiesa, retkarčiais bosistas Peteris Baltesas paragina žiūrovus pakelti rankas į viršų, o galiausiai jis bei Wolfas Hoffmannas surengia bosinės ir solinės gitaros "dvikovą". Scenos kairėje pusėje buvęs gitaristas Hermanas Frankas gal ir nebuvo itin aktyvus, tačiau ištikimiausiems gerbėjams už puikų palaikymą atsidėkodavo rankos paspaudimu ar švysteldamas mediatorių į minią.
Pagaliau ateina ir didžiųjų hitų metas - kaip visada, itin smagiai nuskamba "Princess of the Dawn". Po dar poros naujesnių kūrinių žiūrovai drauge traukia bavarišką melodiją, kuria prasideda "Fast As a Shark". Dar kelios puikaus heavy metalo minutės ir muzikantai nulipa nuo scenos.
Žinoma, publika taip lengvai grupės nepaleidžia - fanams vis dar skanduojant "Accept" vardą, kolektyvas sugrįžta į sceną, o Wolfas Hoffmannas pradeda groti "Metal Heart" melodiją. Po to atliekamas bene didžiausias šiandieninių "Accept" hitas "Teutonic Terror", kuris sutinkamas itin energingai.
Kažko trūksta? Be abejo, "Balls To the Wall". Po šio kūrinio muzikantai žemai lenkia galvas prieš vilniečius, išdalija trofėjų medžiotojams likusius mediatorius (beje, Peteris Baltesas puikiai įvaldęs mediatorių mėtymo techniką, tuo suteikė vilties sugrįžti ne tuščiomis net ir atokiausiuose kampuose stovintiems gerbėjams) bei lazdeles ir palieka sceną.
Tai būtų buvęs puikus "Accept" pasirodymas, jei neturėtume su kuo lyginti. Pirmieji du kartai savo grojaraščiu buvo smagesni. Savaime suprantama, kad kaskart grojant naujas dainas, sumažėja senojo repertuaro apimtis. Tačiau nebe pirmą kartą "Accept" kažkodėl ignoruoja Lietuvoje itin vertinamą albumą "Russian Roulette' ir šįkart neįtraukė nė vienos dainos iš šio periodo. Ir palinkėkime grupei nebegroti koncertuose daugiau jokių himnų - juk turtingoje veteranų diskografijoje yra "Breaker", "Burning", "Neon Nights" ir dar 197 dainos, geresnės už "Stalingrad"


Nuotr. aut: Inga Šileikaitė


Daugiau fotografijų galite rasti čia.



Komentarai
Povke
Ačiū už nuomonę. Dėl žiūrovų 2010-aisiais buvo taip - kadangi teko būti priekinėse eilėse, kas dėjosi gale, nelabai žinau, bet atrodė, kad žmonių yra pakankamai (jei būna labai žmonių, tada jaučiasi - bet kiek pamenu, košė priekyje buvo nemaža). Gal ir dėsninga - 2010 m. dar nebuvo aišku kas čia iš tų "naujųjų Acceptų" gausis. Reik pripažint, kad kartais reikai pasiieškoti senų reportažų, kad prisimintum - ar pireš porą metų buvo apšildančioji grupė ar ne. Tačiau vis tiek pasilieku prie nuomonės, kad apšildytojų reikia, kiek renginys betruktų. O ar verta skubėti juos išvysti - čia jau kiekvieno asmeninis reikalas Jei būtų paskutinaime koncerte Acceptai pridėję porą dainų iš Russian Roulette, mažiau bumbėčiau
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?