Pamenate kuriozišką situaciją, kuomet pasklido informacija apie neva Lietuvoje viešėsiančią grupę "AC/DC"? Galime tik įsivaizduoti kaip galėjo jaustis tie gerbėjai, kada išaiškėjo, kad visgi mūsų šalyje koncertuos ne legendiniai australai, tačiau kur kas jaunesni jų tautiečiai "Airbourne"? Žinoma, buvo nusivylusių šia naujiena, tačiau po biželio 5 dienos koncerto galima konstatuoti faktą, jog ir pastarasis kolektyvas turi pulką pamišusių gerbėjų Lietuvoje.
Tačiau apie viską iš pradžių -  trečiadienio vakarą sunkesnės muzikos gerbėjai rinkose prie Vilniaus "Teatro arenos" durų, kur jiems buvo žadamas karštas rokenrolo vakarėlis. 20 val. renginys prasidėjo vilniečių "Soul Stealer" pasirodymu. Ko gero dėl grupės vokalisto Jeronimo Miliaus užimtumo šio kolektyvo repertuaras jau kurį laiką yra gan pastovus. Tad ir šį kartą per jiems skirtas 40 minučių muzikantai atlieka gerai žinomas dainas, tik šįkart ir publika buvo vangesnė, ir pačiame pasirodyme truputį trūko žaismingumo, kuriuo "Soul Stealer" spinduliavo per pernykštį "Galapagų" festivalį. Tačiau apšildymo pabaigoje publika kiek atkuto ir vilniečiams negailėjo aplodismentų.

Toliau seka pusvalandžio trukmės pertrauka, per kurią scena papuošiama milžinišku "Airbourne" logotipu, suderinami instrumentai, o publika gali pasipildyti alaus atsargas arba užsiimti patogesnę vietą arčiau scenos. Pagaliau užgęsus šviesoms pagrindinių vakaro žvaigždžių pasirodymas pradedamas kompozitoriaus Brad Fiedel garsiąja melodija iš filmo "The Terminator", pereinančia į grupę išgarsinusią dainą "Ready to Rock". Nuo pirmų sekundžių žiūrovai, kurių didžiąją dalį sudarė vyresnės kartos roko mėgėjai, labai energingai įsiliejo į tą siautulį, kurį užkūrė "Airbourne". O ir pats kolektyvas toli gražu neatrodė "AC/DC" šešėlis. Porą kartų pasidžiaugę, jog pirmą kartą lankosi mūsų šalyje, muzikantai beveik be pauzių šėlo negailėdami jėgų.
Apie "Airbourne" kūrybos išliekamąją vertę arba originalumą galima ilgai diskutuoti, tačiau scenoje vyrukams nieko negalima prikišti. Na, nebent tai, kad jau kažkur matėme triuką, kuomet einant tarp žiūrovų ant apsaugininko pečių atliekamas gitaros solo. O ir gitaristo David Roads bei bosisto Justin Street duetas savo vaidmenimis bei povyza priminė Cliff Williams ir Malcolm Young iš "AC/DC". Žinoma, pirmųjų muzikantų koziris - vos 30 metų siekiantis amžius ir šlovės troškulis, kas leidžia per kiekvieną pasirodymą atsiduoti visais 100 procentų.
Vilniaus publika visą vakarą irgi atidirbo su kaupu - nesvarbu ar grotų  "Chewin' the Fat" ar "Raise the Flag", gerbėjai šėlo kartu su energingaisiais australais. O kad "Airbourne" dainos Lietuvoje gerai žinomos ir mėgstamos, parodė "No Way But the Hard Way", kurios priedainį puikiai atliko ir žiūrovai.
Grojant "Cheap Wine & Cheaper Women" grupės lyderis Joel O'Keeffe scenoje atsidaro vyno butelį ir gerokai gurgštelėjęs šio gėrimo, jį perduoda savo broliui - būgnininkui Ryan O'Keeffe. Prieš skambant "Black Dog Barking", scenos dekoracija pakeičiama į naujausiojo albumo viršeliu papuoštą vaizdą ir vakarėlis tęsiasi toliau !
Žinoma, "Teatro arenos" scena nėra tokia didelė, kad Joel stebintų žiūrovus laipiodamas scenos konstrukcijomis, kaip yra jau įpratę matyti didelių festivalių lankytojai. Gal dėl to pasirodymas netenka kažkiek žavesio, tačiau kitą firminį triuką - alaus skardinės daužymas į galvą tol, kol pasipila fontanas, dainininkas Vilniuje atliko du kartus.
Koncerto pabaigai paliekami žinomiausi kūriniai "Too Much, Too Young, Too Fast", "Live It Up", o prieš nuskambant "Runnin' Wild" "Airbourne" frontmenas paragina atsistoti visus sėdimas vietas užėmusius žiūrovus. Po šio kūrinio muzikantai nulipa nuo scenos. Po žiūrovų raginimų sugrįžti, išgirstame "Stand Up For Rock 'N' Roll" akordus ir dar kelias minutes galime mėgautis pašėlusiu rokenrolu.
Po to svečiai iš Australijos galutinai palieka sceną. Kokie prisiminimai išliks apie šį pasirodymą? Taip, tą vakarą neišgirdome įmantrių kompozicijų, tačiau savo užsidegimu scenoje "Airbourne" turėjo pateisinti lūkesčius tų, kurie laukė siautulingo vakarėlio.