2016 Sausio 28
Po ilgų laukimo metų "Slipknot" pagaliau aplankė Vilnių
Prie didėjančio renginių skaičiaus Lietuvoje jau imame priprasti, tačiau kartais vis tiek kažkas ima ir nustebina. Vienu iš tokių netikėtumų pavadinčiau "Slipknot" koncertą Vilniuje. Visų pirma, tai yra grupė, sutraukianti arenas ne tik už praeities nuopelnus, o ir šiandien yra matoma, produktyvi ir įtakinga. Kitas dalykas - grupės "Slipknot" ir kitų nu metal eros herojų nemėgsta senoji rokerių karta, kuri sudaro koncertų lankytojų didžiąją dalį. Tad kokią auditoriją sutrauks sausio 23 d. koncertas ir kaip visa tai skambės "Siemens"  arenoje, ir buvo didžiausiais galvosūkis.
Koncertų organizatoriams privilioti į renginį kuo daugiau žmonių palengvino tas faktas, kad tai buvo vienintelis pasirodymas Baltijos šalyse. Tad tikrai buvo jaučiamas susidomėjimas iš Latvijos, ką įrodė ir prie arenos stovinčių automobilių valstybiniai numeriai, ir latviškai kalbantys žmonės pastato viduje. Facebook erdvėje šmėžavo netgi vienas gerbėjas, atvykęs į Vilnių iš Kolumbijos! Nors didžiąją publikos dalį (kurios susirinko beveik 6 tūkstančiai) sudarė alternatyvus jaunimas, tarp žiūrovų buvo galima surasti ir senosios mokyklos Lietuvos metalo grupių atlikėjų. Pastaruosius gal netgi labiau viliojo specialiųjų koncerto svečių pasirodymas - šiame ture "apšildančiųjų" vaidmuo atiteko Kalifornijos crossover legendoms "Suicidal Tendencies".

Žadėtą 20 val. ir prasidėjo veiksmas scenoje. Mike Muir ir jo komandai buvo skirtos 45 minutės, per kurias "Suicidal Tendencies" spėjo atlikti 8 dainas, netgi 2 kartus suorganizuoti "mirties sieną", tarp žiūrovų paieškoti ledo ritulio bei riedlenčių mėgėjų ir priversti minią skanduoti pirmąsias grupės pavadinimo raides. Per kaliforniečių pasirodymą garsas toli gražu nebuvo tobulas, atliekant "Ain't Gonna Take It" vienu metu neveikė Mike mikrofonas, tačiau žiūrovai viso pasirodymo metu buvo pakankamai aktyvūs ir triukšmingi.
Kalbant apie "Suicidal Tendencines" kūrybą, prisimenu "Faith No More" pavyzdį. Nors grupės gana skirtingos, tačiau jas vienija vienas dalykas - arba jų nemėgsti, arba dievini. Tarpinio varianto nėra. Taigi, grupė su savo vaidmeniu puikiai susidorojo, o miniai vis dar skanduojant "S-T", paliko sceną. Buvo gerai, bet artimiausiu metu į mano grojaraštį M.Muir komanda turbūt kurį laiką dar nesugrįš.
Kiek daugiau nei pusvalandį žiūrovai nuo scenos atskiriami milžiniška raudona užuolaida, už kurios vyksta pasiruošimas pagrindiniam vakaro šou. Kadangi prieš 6 mėnesius "Slipknot" visgi teko išvysti gyvai Lenkijoje, šįkart labiausiai rūpėjo tas dalykas, ar grupė nors kiek pakoreguos savo pasirodymą. Užbėgant įvykiams už akių, reikia pripažinti, kad nors panašumų būta, tačiau skirtumams suskaičiuoti vargu ar užtektų rankos pirštų. O jų buvo tiek grojaraštyje, tiek atlikime, tiek scenos dekoracijose.
Pačią įžangą pakoregavo pats gyvenimas - užgesus šviesoms garsiai paleidžiamas sausio 10 dieną mirusio legendinio dainininko ir sceninio šou vieno iš pradininkų David Bowie dainos "Ashes to Ashes" įrašas. Jai nutilus skamba įžanginė kompozicija "Be Prepared for Hell", iliustruota milžiniškame ekrane šmėkščiojančiais makabriškais vaizdais, kurie buvo rodomi viso pasirodymo metu. Beveik neabejoju, kad jų autorius - grupės "Slipknot" vienas iš būgnininkų Shawn Crahan, kuris seka Rob Zombie pėdomis ir greta sėkmingos muzikinės karjeros siekia kino industrijos pripažinimo.

Pagaliau vakarėlis prasideda nuo sunkiosios dalies - atliekami bene agresyviausi "Slipknot" kūriniai: pirmasis naujausiojo albumo singlas "The Negative One", kurį keičia senieji hitai "Disasterpiece", "Eyeless".
Na tai kaipgi Ajovos skandalistai skamba bene labiausiai kritikuojamose uždarosiose patalpose Lietuvoje? Būtent sunkiausiuose kūriniuose Corey Taylor vokalas kartais pasigaudavo bereikalingą aidą, tačiau vėlgi šioje arenoje teko lankytis ir kur kas prasčiau įgarsintuose renginiuose. Atliekant dainas, kuriose dainuojama ir švariu vokalu ("Killpop", "Dead Memories", "Psychosocial"), viskas susiklauso tiesiog puikiai.
Šis turas, prasidėjęs sausio 18 dieną, ypatingas tuo, kad jame "Slipknot" pažymi 15 metų kultinio albumo "Iowa" išleidimą. Tad būtent todėl grojaraštyje atsiranda gyvai itin retai atliekami kūriniai, bet du pagrindiniai to disko hitai - "My Plague" ir "The Heretic Anthem" - liko nenuskambėję. Tačiau mažiau su grupės kūryba susipažinę klausytojai turėjo atpažinti kitas garsiausias dainas: "Wait and Bleed", "Duality‘ ar didžiausią naująjį hitą - "Devil in I".
Atokvėpio tarp dainų metu  "Slipknot" frontmenas ne kartą gyrė energingą Lietuvos publiką ir apgailestavo, kad grupė iki šiol nebuvo koncertavusi mūsų šalyje. C.Taylor porą kartų pabrėžė, kad pažada čia dar  kartą sugrįžti. O tas pažadas buvo sutvirtintas dar pora gerai žinomų kūrinių - "Surfacing" ir "Left Behind". Ir kai jau buvo apėmusi mintis, kad "Slipknot" šiandien netupdys publikos ant grindų, dainininkas išsklaido visas abejones išrėkdamas dainos pavadinimą: "Spit It Out". Retas kuris nežino, kad tai yra viena iš grupę išgarsinusių kompozicijų, kurią atliekant gyvai vienu momentu publika raginama tūpti ant grindų, kol dainos tekste nenuskambės frazė "jump the fuck up". Vilniečius bei miesto svečius teko šiek tiek paraginti tai padaryti, bet galiausiai žiūrovai įvykdė šį prašymą. O publikai šokus aukštyn paskutinės minutės jau pareikalavimo jėgų ir pastangų tam, kad nebūtum nublokštas kaimynų.

Po "Spit It Out" muzikantai atsisveikina su publika, o garsiai paleistas "'Til We Die" įrašas automatiškai veda išėjimo link. Sprendžiant iš skaitytų atsiliepimų, dauguma žiūrovų paliko areną tik su geriausiais įspūdžiais.
Tad ar verta buvo aplankyti "Slipknot" koncertą prabėgus vos pusmečiui? Tikrai taip. Didžioji dalis grojaraščio išliko, tačiau šįkart už borto liko "Before I Forget" (už tai - didelis minusas) ar "Vermillion", skambėję 2015 m. ture, tačiau jas pakeitė kūriniai, kurių net ištikimiausias gerbėjas iki tol nebuvo matęs jokiame kitame ture.
Scenos dekoracijose šįkart velnio galvą bei disko ".5: The Gray Chapter" motyvus pakeitė ekranas su vaizdo klipų kadrais, kiaulių galvomis bei siaubo filmų vertais vaizdiniais. Jie kartais nukreipdavo dėmesį nuo to, kas vyksta ant scenos, tačiau neretai net ir paprasti kinematografiniai sprendimai sėkmingai papildydavo patį muzikinį kūrinį. Bene elementariausias pavyzdys - skambant "Killpop" ekranas nušvito žvaigždėto dangaus vaizdais, kas buvo labai skoninga ir įtaigu. O prie viso to pridėjus jau tradicija tapusius iki palubių kylančius būgnus bei juos daužančius Shawn Crahan ir Chris Fehn, dainininko Corey Taylor vokalinius ir oratorinius gebėjimus, gauname puikų spektaklį. Jei tikėti "Slipknot" frontmeno žodžiais, jį Lietuvoje bus progų dar kartą išvysti.
Komentarai
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?