Jeigu į penktąjį dešimtmetį įkopusio lietuvio metalisto prašytumėte išvardinti visų laikų įsimintiniausių koncertų mūsų šalyje trejetuką, net neabejoju, kad į jį patektų 1992-aisiais Vilniaus sporto rūmuose įvykęs "Sepultura" pasirodymas. Anuomet savo šlovės zenite buvusi grupė užkūrė tokį pragarą, kurio nepamišta visi ten dalyvavę žmonės ir apie tai sklinda legendos iš lūpų į lūpas kitoms kartoms. Kolektyvas po keliolikos metų dar porą sykių aplankė Lietuvą, tačiau pastarieji pasirodymai, nors ir susilaukė gerų atgarsių, nesukėlė tokio ažiotažo dėl paprastos ir visiems gerai žinomos priežasties. 1996-aisiais metais "Sepultura" gretas palikęs vokalistas ir gitaristas Max Cavalera padalino gerbėjus į dvi stovyklas: vieni nuo šiol akyliau seka naujųjų Max grupių "Soulfly" ar Cavalera Conspiracy" veiklą, kiti šiltai priėmė naująjį frontmeną Derrick Green ir į praeitį nesižvalgo. Tad ko verta šiandien yra verta "Sepultura", galėjome įsitikinti lapkričio 12 dieną, kai šiemet savo 30-metį švenčianti grupė jau ketvirtą kartą turo stotele pasirinko Lietuvą.

Prieš porą metų atgimęs festivalis "Roko naktys" ketvirtadienį pakvietė į sostinės "Siemens areną", kurioje įvyko renginių ciklo "Roko naktys pristato" koncertas. Čia be legendinių brazilų dar dalyvavo latviai "Trendkill Method" ir vilniečiai "Awakening Sun". Apšildančiąsias grupes galėjo rinkti patys žiūrovai. Kiekvienas melomanas gal ir turėjo savo favoritus, tačiau reik pripažinti, kad būtent šie kolektyvai ir labiausia tiko vakaro temai.
Nemažas diskusijas kėlė renginio vietos parinkimas, tačiau įvyko taip, kaip ir buvo galima numanyti - scena buvo įrengta kone identiškai, kuomet pernai čia koncertavo "Dream Theater". Ne vieno žiūrovo akyse buvo galima įžvelgti sumišimą, kai įėjus į arenos vidų išvysdavo tokias pertvarkąs, tačiau pernykštis pavyzdys įrodė, kad ir tokioje aplinkoje atmosfera gali būti jauki ir, kas labiausiai džiugina, mažesnėje erdvėje smarkiai pagerėja nuolat keikiama arenos akustika.
Pirmieji scenoje pasirodė kaimynai "Trendkill Method". Porą kartų festivalyje "Roko naktys" matytas, tačiau sostinėje pirmąsyk viešėjęs kolektyvas sutraukė iš arenos gilumų nemažą būrį žiūrovų. Nors laikrodžiams skaičiuojant paskutines minutes iki renginio pradžios, prie scenos buvo tik saujelė žmonių. Modernų metalą grojanti grupė per sau skirtą pusvalandį sugroja nenuobodų repertuarą ir už tai yra gana šiltai priimama.
Po 15 minučių pertraukos ant scenos išvystame mūsų tautiečius "Awakening Sun". Kur kas dažniau užsienyje nei tėvynėje grojanti grupė startuoja galingai ir palieka dar šviežesnį ir geresnį įspūdį, nei vasarą. Grupės lyderio Ernesto paliepimu publika energingai įsuka ir circle pit‘ą, ir "mirties sieną". Tiesa, netrukus kiek tempą numuša trūkusi gitaros styga. Bet likę ir be vieno instrumento, muzikantai sėkmingai tęsia pasirodymą grodami tiek senas dainas, tiek kūrinius iš būsimojo trečiojo albumo.
Vilniečiai palydimi plojimais ir žadėtą 21 val. 30 min. į sceną įžengia pagrindiniai vakaro kaltininkai. Kaip ir priklauso jubiliejiniai pasirodymui, tą vakarą grupė atrinko dainas iš kone visų albumų. Pradėję nuo seno gero "Troops of Doom", vėliau tęsia šou su priešpaskutinio albumo "Kairos" tituliniu kūriniu. Vėliau muzikantai pasisveikina su Lietuvos publika, o gitaristas Andreas Kisser, žinoma, prisimena pačią pirmąją viešnagę Lietuvoje ir vyresniems žiūrovams turbūt sukelia daug nostalgiškų prisiminimų atlikus kultinį "Inner Self".
Grįžtant prie salės akustikos, reik pripažint, kad nors arenos palubėse garsas per apšildančias grupes šiek tiek "plaukiojo", grojant "Sepultura" prie scenos viskas skambėjo kone idealiai - buvo girdimas ir kiekvienas Paulo Jr. bosinės gitaros stygos virptelėjimas, ir Derrick Green vokalas didžiąją vakaro dalį buvo aiškus ir suprantamas. Pridėjus dar tai, kad vienintelis iki šiol mūsų šalyje nesilankęs jaunasis būgnininkas Eloy Casagrande iš tikrųjų vertas jam skirtų liaupsių, galime dar neįpusėjus pasirodymui daryti išvadą, kad šiandien "Sepultura" yra velniškai gera koncertinė komanda.
Net ir mažiau populiarios vėlyvojo periodo grupės dainos neprailgsta ir kai Derrick Green taria, kad "čia yra jūsų sumauta teritorija", prasideda įdomioji dalis. Sulig pirmais "Territory" akordais prie scenos braunasi arenos pakampėse iki tol stoviniavę fanai. Po to atliekami pora cover‘ių, be kurių neapsieina kone kiekvienas "Sepultura" koncertas. Visų pirma nuskamba grupės "Titãs" kūrinys "Policia", kuris bent jau pas mus yra daug žinomesnis nei originali šios dainos versija. Po to iškart nuskamba kultinė "Motörhead" kompozicija "Orgasmatron", kuriai pasibaigus A.Kisser ją dedikuoja koncerto išvakarėse mirusiam buvusiam "Motörhead" būgnininkui Phil Taylor.
Tačiau šventė tęsiasi ir D.Green pažada atliktą ką nors "greitesnio" - taip ateina eilė "Arise". Kažkas iš žiūrovių švysteli į sceną liemenėlę, tuo labai nustebindamas "Sepultura" frontmeną, nes jis lyg ir "nedainuoja dainų apie meilę".
Desertui paliekamas "Refuse/Resist", po kurio muzikantai palieka įsišėlstančią publiką. Kelios minutės šūksnių bei plojimų ir grupė sugrįžta. Iš pradžių atliekamas viena pirmųjų "Sepultura" dainų "Bestial Devastation", kurią keičia naujausiojo albumo kertinė kompozicija "The Vatican".
O kai jau vakaras visai priartėja prie finišo, šiandieninės "Sepultura" lyderis A.Kisser pagiria Lietuvos publiką ir pavadina šį vakarą vienu geriausių šio turo koncertų. O tada grupė traukia paskutinius kozirius - "Ratamahatta" ir "Roots Bloody Roots" pakelia ant kojų sėdimose vietose buvusius žiūrovus. Po jų muzikantai ištikimiausiems fanams išdalija trofėjus ir pažada sugrįžti.
Tad kokie įspūdžiai žiūrovo, savo akimis nemačiusio 1992 metų šou? Galima būtų atsakyti taip: kūrybine prasme, vertingiausias grupės periodas ir lieka tas, kuriame dalyvavo Max Cavalera, tačiau gyvai stebėti "Sepultura" šiandien vis tiek yra labai labai smagu. Tą patvirtina ir po koncerto nugirstos replikos: "smagiai praėjo", "buvo gerai" ir t.t.
Tad muzikantams belieka padėkoti už šventinį pasirodymą ir palinkėti dar dar ilgų gyvavimo metų!