2018 Gegužės 23
„Amaranthe“ Vilniuje: diskoteka rokeriams. 2 dalis
Balandžio pradžioje Lietuvoje viešėjo suomiai "Battle Beast", kurie savo pasirodymu įrodė, kad roko mėgėją galima priversti... šokti. Nepraėjus nė porai mėnesių į dar vieną diskoteką pakvietė švedai "Amaranthe", kuriuos atlydėjo ir pakankamai įdomios apšildančios komandos.
Gegužės 18 d. į Vilniaus menų fabriką "Loftas" žmonės rinktis neskubėjo – nežinia ar to priežastis buvo tuo metu vykusios svarbios krepšinio varžybos, ar pavasariškas oras kvietė pasibūti lauke, tačiau vakarą pradėjusi Brno miesto grupė "Alia Tempora" koncertavo dar gan nedideliam žiūrovų būriui. Čekai scenoje praleido nepilną pusvalandį, per kurį pristatė debiutinio albumo dainas bei kūrybą iš vis nepasirodžiusio antrojo disko. Nepaisant retų palaikymo gretų, svečiai buvo sutikti šiltai: kiekviena daina buvo palydėta ovacijomis, o kuriam nors muzikantui paraginus, į viršų klusniai kildavo rankų miškas. Viskas būtų neblogai, besiklausant grupės dainų laikas neprailgo, tačiau kažko vis tiek trūko. Kolektyvą jau vargu ar galima pavadinti naujokais ("Alia Tempora" gyvuoja 7 metus), tačiau vokalistei Markétai Morávkovái scenoje tarsi stigo pasitikėjimo - vietomis viskas atrodė gana mėgėjiško lygio. Tačiau nenurašykime ir duokime grupei antrą šansą - studijoje įrašytos naujienos nuteikia optimistiškai. O ir publika, panašu, jog liko patenkinta.
Kur kas didesnio dėmesio sulaukė industrinį metalą grojantys suomiai "Fear of Domination". Išsirikiavę muzikantai, galima sakyti, visiškai užpildo sceną (kolektyvas savo gretose turi net 8 narius). Grupė stebina ne tik narių skaičiumi, tačiau ir originaliu įvaizdžiu – kiekvieno muzikanto veido grime buvo panaudoti fosforiniai dažai, kurie prie atitinkamo apšvietimo švytėdavo rausva arba žalia spalva. Atliekama kūryba bei veiksmas scenoje taip pat buvo pakankamai įdomūs – nors nuo pirmų savo gyvavimo dienų grupė naudojo moterišką vokalą, jo vaidmuo kūryboje pasidarė dar svarbesnis prie "Fear of Domination" vyrų pernai prisijungus vokalistei Sarai Strömmer. Aplink ją bei dainininką Saku Solin ir sukosi visas veiksmas, nors ir antrame plane buvę muzikantai nesistengė likti nepastebėtais. Vienas iš būgnininkų - Miikki Kunttu – net ir būdamas kolegoms už nugarų, buvo gerai matomas, o savo grojimo technika priminė prieš 3 metus Lietuvoje koncertavusių amerikiečių "Combichrist" mušamųjų meistrą Joe Letz. 
"Fear of Domination" yra gana jauna grupė, tačiau produktyvi, savo diskografijoje turinti 5 ilgagrojus albumus. Per tas 45 minutes išgirdome visko, bet bene smagiausiai nuskambėjo būtent naujausiojo albumo "Metanoia", pasirodžiusio vos prieš 2 savaites, repertuaras. Ypač – pagrindiniai singlai "Obsession" ir "The Last Call".
Šaunų pasirodymą apkartino tik tai, kad suomiai nebuvo pagrindinė vakaro "vinis" ir tiesiog jiems buvo pagailėta garso kokybės. O per tas 15 minučių, skirtas pasiruošimui, rodės, jog nebuvo spėta tinkamai suderinti gitaristo Johannes Niemi instrumentą, nes poroje soluočių buvo "pjaustoma" šiek tiek pro šalį. Tačiau naujų fanų muzikantai Lietuvoje tikrai susirado.
Po ilgokos pertraukos paruošiama scena pagrindinėms žvaigždėms. Porą minučių vėliau nei buvo planuota, pagaliau išgirstame įžanginę muziką, kuriai skambant po vieną į sceną žengia "Amaranthe" nariai, o iš lauko rūkomojo prie scenos subėga jau gana nemaža žiūrovų minia. Kadangi šis koncertinis turas skirtas naujausio albumo "Maximalism" pristatymui, būtent nuo jo repertuaro ir pradedamas šou – išgirstame "Maximize" ir "On the Rocks".
Jei prieš tai koncertavusi grupė stebino instrumentų įvairove (du būgnininkai, klavišininkas, dvi gitaros ir bosinė gitara), šįkart instrumentų frontą palaiko tik būgnininkas, gitaristas ir boso gitaristas. Visą naštą tenka tempti net 3 vokalistams – švaraus vokalo partijas atlieka Elize Ryd bei tik pernai prisijungęs Nils Molin, o sunkiąją "Amaranthe" pusę bei metalcore šaknis primena Henrik Englund.    
Po pasisveikinimų atiduodama duoklė ankstyvajai kūrybai – "Dynamite" ar "1.000.000 Lightyears" priverčia pajudėti pogo mėgėjus, o ramesnės minutės ateina tik po 7 kompozicijos. "Ar žinote kokį kūrinį dabar atliksiu?", – klausia Elize. Į žiūrovo spėjimą, jog tai bus "The Nexus", dainininkė atsakė, kad "dar ne laikas šiai dainai". O išgirsime vieną pirmųjų hitų "Amaranthine", kurio priedainio dalį patikima atlikti žiūrovams. Pastarieji savo tekstą sudainavo gal ir ne itin įspūdingai, bet visgi įrodė, kad "Amaranthe" gerbėjų Lietuvoje tikrai yra.
Jei per apšildančių kolektyvų pasirodymus galima buvo rasti priekaištų garsui, čia jau buvo viskas kitaip – rodėsi, būgnininko Morten Løwe Sørensen daužomų mušamųjų instrumentų garsus galime pajusti savo visais vidiniais organais, o "Amaranthe"  lyderio Olof Mörck valdomos gitaros kiekvieną natą taip pat buvo galima puikiai girdėti. Kiek kebliau buvo su Elize Ryd įgarsinimu – porą kartų pati dainininkė rodė ženklus garso operatoriui, kad ne viskas yra tvarkoje. Nepaisant to, Elize savo darbą tą vakarą atliko labai gerai, o nepatiko tik tai, kad grupė naudojo daug playback‘ų. Dėl jų nutiko ir komiška situacija – per pauzę tarp dainų dainininkė nutarė pasiklausti publikos kaip skamba žodis "ačiū" lietuviškai. Tačiau dėl jau paleistos įžangos bei netrukus prasidėsiančių vokalinių partijų šią užduotį Elize išsiaiškino tik pasibaigus dainai, kitos pauzės metu. Publikos skanduotą "ačiū" dainininkė puikiai įsiminė ir pakartojo tą žodį  dar ne vieną kartą.    
Pagrindinė dalis baigiama debiutinio albumo dainomis "Call Out My Name" ir "Hunger", po kurių muzikantai pradingsta užkulisiuose. Publikos skanduojamas prašymas atlikti dar vieną dainą netrukus bus išklausytas – bosistui Johan Andreassen tarius ilgą žodį ir svarstant, kad galbūt reiktų kada nors pakartoti tokį pasirodymą Lietuvoje, išgirstame ne 1, o net 4 dainas. Bisui su kolegomis iškviesta dainininkė pasileidžia plaukus ir energingai juos purto skambant porai naujausio albumo kompozicijų bei didžiausiems "Amaranthe" hitams "Drop Dead Cynical" ir "The Nexus". Būtent pastarasis kūrinys ir buvo pats smagiausias – ne veltui jo taip laukė ne vienas salėje buvęs žiūrovas. Po jos švedai galutinai atsisveikina.
Visos tądien koncertavusios grupės pateikė kažką įdomaus, visoms galima buvo rasti ir priekaištų. Tačiau pasvėrus visus privalumus ir trūkumus galima konstatuoti, kad tai buvo vakaras, dėl kurio tikrai buvo verta praleisti nesėkmingai Lietuvai susiklosčiusias krepšinio varžybas.

Nuotr. aut. Renata Drukteinytė (Fotogriausmas.lt)
Daugiau FOTOGRAFIJŲ

Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?