Visgi apie tai, kaip man teko autostrada spausti penkiolika, kaip nervinausi dėl vėlavimo, kaip atvažiavęs į vietą stovėjau net dviejose eilėse, kol susisiekiau su festivalio prodiuseriu dėl sutartų pakvietimų, kaip apsauginiai per raciją niekaip neištarė lotyniško žodžio "ferrum”, kaip ilgai ieškojome normalios vietos palapinėms, aš tikrai nepasakosiu. Užtat papasakosiu, jog pavėlavę į renginį bemaž valandą, nieko nepraradome. Automobilį ir palapines pasistatę ten, "kur nelabai gerai, bet, tiek to, statykite”, pirmus starkolos gurkšnius pradėjome sulig startiniais festivalio atidarytuvų BRAINERS akordais.

BRAINERS groja ronkerolą, tad lyg ir smagu būtų pašokinėti prie scenos beigi atidžiau pasiklausyti tradiciniu šiauliečių stiliumi pasakojamos istorijos apie balius, išgertuves ir nepageidaujamus naujagimius, tačiau mane apėmusi panika prikaustė rankas prie "Starkos” kvadrato ir atleido tik jam gerokai patuštėjus. O panika gi kilo dėl to, jog, lyginant su pirmuoju "Roko Naktų” festivaliu 2003-aisiais (2004-aisias buvau kitur), šiame buvo dvigubai (jei ne 2,35 karto) daugiau žmonių, ir nereto iš jų veidai bylojo ne apie neišpasakytą meilę rokui, betgi degtinei ir snukių daužymui...

"Toks didelis, o bailys”, - pasakau sau ir įsidrąsinęs puolu prie scenos, o ten jau MOUNTAINSIDE. Dažniausiai uždarose erdvėse girdėti kauniečiai atvirame ore skamba labai gerai, o ir gabalai žinomi. Deja, daugiau apie vaikinus negaliu rašyti, nes po šitiek drauge atsivaišintų gaiviųjų gėrimų (įskaitant vėliau atėjusio šeštadienio programą), žodis "objektyvu” netenka prasmės. Nors galiu išduoti, jog "Birutės” reikalavimų ir šokių-pogių eilinį kartą nebuvo išvengta. O pankroko stiliumi atliktas thrasho hitas "Seek ‘n’ Destroy” užrūstino vieną kitą metalo gerbėją. Gerai, kad aš ne toks rūstus ir priedainį plėšiau kartu su nemenka minia...

KATEDRA. Mes - jėga? Pasirodo, truputį taip. "n +1” kartų girdėti katedriniai nors ir nenustebino, bet nuteikė tikrai smagiai. Po jų pasirodymo padaryta aiški išvada - groti jiems derėtų tikrai ne kabokuose, o didelėje scenoje. Ir ne METALLICA koverius, o savus kūrinius. Galiausiai, nors mūsų širdys plaka išvien su klasikinių styginių instrumentų garsais, tačiau naujos kompozicijos repertuare tikrai nepamaišytų. Ai, bet ką čia? Mes - jėga!

Toliau penktadienio vakaro programą tęsė OPUS PRO & AISHA, SUPERSLINKY ir NERVOUS NELLIE. Kas tokie? Latviai, estai ir švedai, o daugiau manęs galite neklausti... OPUS PRO, atsimenu, rodėsi pirmosiose "Roko Naktyse”, bet kadangi tai vieninteliai tuometiniai įspūdžiai apie šiuos, griebiuosi intensyviai ieškoti savo palapinės. Ją su draugų pagalba sėkmingai randu ir nesidrovėdamas užmiegu per nuostabiosios grupės NONAME pasirodymą. Visgi liudininkai tvirtino, jog latvių atlikėja Aisha buvo pakankamai putli ir aptempta...

šeštadienio rytas pasmagino mano asmenį užvirintais barščiais ir gaiviu Platelių ežero vandeniu. Kodėl aš čia apie tuos niekus? Todėl, kad čia ne niekai. Keistas man roko gerbėjas, kuriam iš po vakar nesinori nusimaudyti, o dargi ir skaniai užkąsti rūgštelės. Be to, tęsiant maitinimosi temą, aplodismentai skiriami organizatoriams už, skirtingai nei 2003-ųjų naktų trijų patiekalų meniu, parūpintą platesnį maisto racioną. Nors iš tiesų truputėlį trūko picų ir kiniško maisto...

IR ką? Pakeitę sudėtį stambiu mastu, vilniečiai (kokie dar vilniečiai, visas internacionalas) vis tiek skamba alternatyviai. Deja, kaip ir didžiąją dalį šio koncerto, IR’ų klausausi periferijoje (kavinė "Burės”, Platelių jachtklubas, Plateliai). Dieninių šeštadienio grupių "saundčekas” taip mitriai metamorfavosi į šių alternatyviųjų pasirodymą, jog susivokęs, kas vyksta, supratau, jog baigėsi.

Lėtu žingsniu užtraukiu ant kalvelės prie scenos, o ten jau SOUL BROTHERS. Ne mano sielos broliai, bet stengiasi labai. "Nepavyko jiems”, - mąstau. Gitaristas pluša, o girdisi vokalistas, kuris, tikiu, dar padirbės su balsu. Tegu nieks nesupyksta, bet heavis "ant jo ir pastatytas”. Nėra stipraus balso - susiveik du, byloja kauniečių THUNDERTALE išmintis. Jau tikrai nepradėsiu burnoti prieš saviškius, nes šie su dviem vokalais iš tikrųjų žaidžia įdomiai ir teisingai, ir, nors abiejų vokalistų-gitaristų balsai kartais nesukoreliuoja, tačiau galutinis įspūdis - vis tiek dvigubas. Ir dar jie žadėjo padirbėti su harmonija...

Stoviu ir netikiu savo ausimis, o, iš tiesų, Samo (taip, jis - šou vedėjas) balso stygomis. Anot jo, sekanti grupė yra iš kosmoso, ir, nekonkretinant galaktikos, tai SHADOWDANCES. Tarp kitko, anot Samo, grupė pasivadinusi SHADOW’S DANCES, o visai neseniai sugrojo THUNDERTALES ir SOUL’S BROTHERS. Aišku, vedėjo susikaupimas stulbinantis ir minties polėkiai svaigūs, tačiau mes nekreipiame dėmesio, o realybė mums prasitaria, jog SHADOW’S DANCES pasuko ANATHEMA keliu. Bet ar tai džiugu? Nežinau. Nors visgi Juodas galėtų atiduoti savo balsą kažkam, kam nebūtina sėdėti už būgnų, o ilgųjų doom’o gabalų kiekis lauko festivalyje irgi svarstytinas dalykas; reikalaujam biso...

Gaunam alaus. Pasirodo žALVARINIS ir duoda folkroko. O mes, lietuviai, jį labai mėgstame, ypač pagardintą alumi ir merginomis žaviais hipiškais apdarais. Gamta tik dar labiau sukelia patriotizmą ir mes kaip bepročiai rėkiame: "Alaus, alaus!”. Ir jo, aišku, gauname. Abiem prasmėmis...

Alaus buvo per daug. Samo palieptas einu pietų pogulio. Vėliau, berods, susapnuoju, jog lankome netoliese esantį Platelių miestelį, o jame parduotuvės pilnos metalistų ir tuščios alaus. Toliau seka medinė bažnyčia, parkelis, mokyklos stadionas ir plikis, graužiantis kepto jaučio koją... Pabundu prie palapinės. Gros suomiai GANG BANG CAFE.


Jau groja; ypatingai niekinį pankroką. "Kaip įdomu”, - mąstau gulėdamas palapinėje saugiu atstumu nuo scenos. Gerai, kad lyja ir turiu puikų pasiteisinimą ten gulėti. Ir štai snūduriuodamas išgirstu šaukiant tris raides, bet ne tas negražias. SBS su visais skudurais užlipa ant scenos. Sovietinių laikų mėgėjai ir kiti metalistai alpsta apimti nostalgijos, o aš tyliai juokiuosi į kumštuką, vis tiek mane akmenimis užmėtys. Grupės muzika ir įvaizdis pakvimpa EUROPA (ne žemynu) ir aštuoniasdešimt aštuntaisiais, bet mėnulio šviesa trečiajame tūkstantmetyje yra mitas - viskas seniai jau apšviesta halogenais. Bet kaip Tomas gražiai groja gitara... "Gal tu - gėjus?”, - sustabdau save.

EL-VEHICULO. EL-KORN? Gerai, kad dainuoja lenkiškai, nes kitaip turėčiau išdėstyti rimtesnius priekaištus. ši grupė tikrai susilauks tarptautinio dėmesio, o jų dainas mokės net roko gerbėjai iš Brazilijos. Nors, neabejoju, jiems vienodai - tarp keturiasdešimt milijonų katalikų net ir aš su saviškiais trijų akordų pasažais rasčiau nišą.

Ant scenos lipa šiaule. Išskirtinai šioms "Roko Naktims” BIX paruošė naują programą ir mes vėl iš naujo išgirstame jų gabalus - nuo "Kas iš to?” iki "Vagis”. Bet bachūriukai man vis tiek patinka, nes nepatinka SBS. Be to, subtiliai patobulintas "niekam negirdėtas” anekdotas apie kiaulę primena man, jog nieko nėra pastovaus už... pastovų. Netikėtai pajuntu, jog nieko naujo šiauliečiai jau nebesukurs, tad pradedu nekantriai laukti jų sekančio pasirodymo su BIX koveriais...

Samas vėl sugrįžta į sceną vedėjo vaidmenyje, tuo tarpu maestro Povilas Meškėla debiutuoja Betmeno rolėje. Komiksų ekranizacijos man ne prie širdies, tad susirandu savo palapinę ir ten, palinkęs ant žemės, per kurią puikiai jaučiasi garsistų polinkis į žemus dažnius, klausausi KISS projekto. ROJAUS TūZAI chaltūrina ir sugroja tik kokius šešis (skaičius suapvalintas tyčia) "kisų” gabalus, į kuriuos būtinai įmaišo "Turkų maršą” (taip, "kisai” jį sukūrė!). O šou užbaigia niekur negirdėtu hitu "Mes - jėga!”, po kurio liaudis baubia "Pakartot!”, o aš tyliu, nes prisiminiau, jog mūsų širdys vis tik neplaka išvien - man įgimti širdies permušimai. Miegu...

šeštadienio į sekmadienį naktį esu pažadinamas rimtų gyventojų iš kaimyninių palapinių diskusijų. Tvirčiausi argumentai tuose pokalbiuose byloja apie tokias tiesas, kaip "Algi, bl*t!” ir "Eikit jūs visi na**ui!”, o tuo tarpu laikrodis rodo penkias ryto ir aš skaudančia galva pradedu žavėtis kai kurių žmonių fiziniu pasiruošimu. Sekmadienį dvyliktą aš jau namie po dušu.

Antradienio vakare baigęs rašyti šį tekstą, susimąstau, jog visgi norėčiau šį festivalį pakartoti. Ir nors didžiulė masė piliečių bei kelios grupės, prasilenkiančios su mano skoniu bei naujuoju tūkstantmečiu, kalba apie muzikinės "Roko Naktų” dalies tobulėjimo poreikį, visa kita primena, jog tai kol kas stipriausias roko festivalis laukinėje Lietuvoje. Mes dar turim jėgų, kaip sako THUNDERTALE, o kitais metais "headlineriais” tebūnie kokie QUEENS OF THE STONE AGE...

Straipsnis paimtas iš www.ferrum.lt