Galite folk muziką ir įvairiausias sunkias jos atmainas dievinti, galite į ją žiūrėti kreivu žvilgsniu, bet sutikite, kad šis žanras su savo požanriais turi žavesio dėl to, kad jo neriboja griežtos stiliaus taisyklės, o muzikantų kilmė bei įkvėpimai gali atverti neaprėpiamus tolius. Lietuvoje sunkioji folk muzika visais laikais turėjo savo atstovų, o šiandien bene aktyviausi ir žinomiausi vardai - "Andaja" ir "Ūkanose". Grupių pradžios buvo labai skirtingos, bet vėliau jas ne kartą suvedė bendri renginiai ir bendri muzikantai. Ir taip jau nutiko, kad praėjusią vasarą ir šį pavasarį abu kolektyvai išleido ilgai brandintus albumus ("Andaja" - "Pavidalai" ir "Ūkanose" - "Šiaurum vėjum").

"Andaja" pradėjo savo veiklą daugiau nei prieš du dešimtmečius, tačiau su tuo laikotarpiu šiandieninę grupę sieja tik 2 nariai. Anuomet kolektyvas grojo nuožmų pagan metal, 2006-aisiais išleido puikiai metalinėje visuomenėje sutiktą albumą "Iš atminties" ir ilgam pritilo. Po kelių metų tylos atgaivinusi aktyvią veiklą, "Andaja" pasuko link labai savito dark folk žanro, tuo sukeldama senųjų gerbėjų pasipiktinimą. Antrasis diskas "Atvaras" tiko gal ne kasdieniam pasiklausymui, bet originalumo bei gyvų pasirodymų žavesio stokos muzikantams prikišti tikrai nebuvo galima. O 2019-ųjų pradžioje išgirdome pirmuosius pranešimus apie prasidėjusį darbą įrašų studijoje. Bėgo metai, keitėsi nariai, įrašą dariusios studijos "MuzLab" patalpos buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus ir tik praėjusios vasaros pabaigoje (iš pradžių - tik skaitmeniniu formatu) pagaliau sulaukėme trečiojo albumo "Pavidalai".
Kaip visada, muzikantai pateikė truputį daugiau nei 40 min. naujos muzikos, kuri savo tekstais ne itin nutolo nuo "Atvaro", tačiau žvelgiant iš muzikinės pusės, buvo ganėtinai skirtinga dėl vienintelės priežasties - čia neliko antrajame albume dominavusio akordeono, o prisidėjo instrumentas, kurio labai trūko antrajame diske - gitara.
Turbūt nereiktų sakyti, kad toks "Andaja" skambesys buvo visiškas netikėtumas, nes jau ir koncertuose klausytojai buvo pripratinti prie naujojo sąstato, o dar prieš kelerius metus buvo paviešinti kelių dainų demo įrašai ("Slogi" - 2018 m., "Pieno upės" - 2020 m.). Po poros tekstinių vaizdo klipų pristatymų ("Perkūno sutuoktinė", "Judošiaus vestuvės") atėjo finišo tiesioji - gerbėjams beliko apsišarvuoti kantrybe ir laukti galutinio rezultato. "Pavidalai" fizinį pavidalą įgavo 2022 m. lapkritį, kai "Dangus Productions" CD formatu dar kartą paleido į gyvenimą "Andaja" kūdikį, o šių metų vasarį buvo pristatytas ir LP variantas.

Jei kalbėtume apie mažiau patikusius dalykus, reiktų pradėti nuo apipavidalinimo. Viršeliui ar dizainui jokių priekaištų nėra, tačiau kiek nuvylė pasirinktas paprasčiausias digipak formatas su kuklia info bei padėkomis (čia kalbama tik apie CD laikmeną - vinilinė plokštelė turi turtingesnį turinį ir net kitą viršelį). Jei norite paskaityti tekstus ar gauti papildomos informacijos, jums teks užsukti į grupės Bandcamp paskyrą. Gal ir logiška nekišti papildomų investicijų leidybai, jei grupė nėra užsibrėžusi užkariauti pasaulio scenas, bet laikyti rankose išsamesnį bukletą būtų buvę kur kas maloniau. Antra vertus, prisiminkime labai originalų ir, ko gero, gan brangų "Atvaras" CD. Jei tikėtume CD kolekcionieriams skirtų svetainių informacija, antrasis "Andaja" darbas bestseleriu netapo, o ar savo kolekcijoje jį turite jūs? Tad gal grupė šįkart nutarė nešvaistyti lėšų apipavidalinimui, o susikoncentruoti ties muzika. Būtent muzika ir yra svarbiausia dalis, o ji negali nedžiuginti. Albumą galingai pradėję nuo jau minėtos "Perkūno sutuoktinės", vėliau kolektyvas siūlo ramesnio tempo kūrinius, bet turinčius ir greitų intarpų. Kai kurias kompozicijas tikrai nesunku įsivaizduoti patalpintus antrajame albume (beje, čia yra perrašyta daina "Kariauna", buvusi ir ankstesniajame darbe bei ten pavadinta "Perkūno kariauna"). Ankstyvojo skambesio pasigendantys bambekliai turėtų atidžiau išnagrinėti kūrinius "Medžiojma" ar "Slogi". Ypač klausydami pastarąją kompoziciją, atkreipkite dėmesį į instrumentines partijas. Na, ar tikrai piktieji metalistai ne per anksti šį kolektyvą jau buvo nurašę?
Albumo pabaigai paliktas kūrinys "Judošiaus vestuvės", čia kažkodėl virtęs į "Velnio vestuves". Itin rimtai šios dainos priimti gal nereiktų, tačiau pagal muzikinių idėjų išpildymą vis tiek ji yra viena stipriausių. Be to, 2020-aisiais skaitmeniniu singlu išleista versija gerokai skiriasi nuo tos, kuri pateko į albumą. Ankstyvasis variantas netgi buvo smagesnis (joje kiek vėliau įsijungia būgnai bei ten kur kas žaismingiau įdainuotos vokalo partijos), bet ir perrašytas variantas labai tinkamas finalui. Galutinis reziumė - savitas ir labai įdomus albumas.

"Ūkanose" istorija prasidėjo visu dešimtmečiu vėliau nei grupės "Andaja". Muzikantai gan greitai atrado savo nišą ir skambesį, tačiau itin intensyvi narių kaita trukdė judėti pirmyn. 2016 m. pasirodė grupės vardu pavadintas debiutinis albumas, 2020-aisiais buvo išleistas rezistencinį laikotarpį apdainuojantis 4 dainų EP "...kai griaudėjo miškai..." ir gan greit po to išgirdome pranešimus apie ruošiamą antrąjį ilgagrojį "Šiaurum vėjum", kuris dienos šviesą išvydo šių metų balandžio viduryje.
Jei debiutinis albumas buvo pakankamai smagus, tačiau jo apipavidalinimas buvo gan skurdokas, šįkart vizualinei išvaizdai muzikantai ir "Dangus Productions" leiblas skyrė itin daug dėmesio. Išskyrus kultinius A5 formato "Obtest" albumus bei dar kelis išskirtinius leidinius, mediabook pavidalu Lietuvoje vargu ar daugiau kas išleido savo kūrybą. Daug informacijos, visi dainų tekstai bei prie kiekvienos jų - itin išsamūs žodžių prasmės paaiškinimai lietuvių ir anglų kalbomis. Muzikinė pusė turi ir tęstinumą, ir yra šiek tiek naujovių. Apdainuojamos temos beveik nepasikeitė: viduramžių mūšiai, etninės kultūros tradicijos, tautinis paveldas. Jų išpildyme surasime šviežių vėjų. Ko gero, labiausiai tai susiję su narių kaita: beveik nebeliko akordeono, bet prisidėjo fleita, o kitose grupėse polifonines giesmes (sutartines) atliekanti vokalistė jas atsinešė ir šį kolektyvą. 

"Šiaurum vėjum" esantys kūriniai ganėtinai įvairūs - pradedant melancholišku, bet puikiu "Liūdna liūdna", baigiant kvailiojimais dainose "Apynėlis" ar "Samagonas". Ko gero, įdomiausia bei meniškai vertingiausia yra "Ten už marių", kuriose dainuojamos anksčiau minėtos sutartinės. Tačiau tikėtina, kad koncertuose bisui žiūrovai prašytų ne šios, pačios ilgiausios albume, kompozicijos, o ko nors linksmesnio - jau minėtus kūrinius apie gėrimus arba "Plėšikėlius". Tačiau klystate, jei manote, kad apart folko, čia nerasite jokių kitų sunkiosios muzikos žanrų priemaišų. Vėlgi, įsiklausykite į anksčiau minėto "Ten už marių" instrumentinę dalį ir suprasite, kodėl kai kurie "Ūkanose" nariai savo laiku yra svariai prisidėję ir prie juodmetalio judėjimo Lietuvoje. O klausytojo, kuris žavėjosi debiutiniu grupės albumu, neturėtų nuvilti pagal panašų kurpalį sukurtos "Jievaru žydėsiu" ar "Iš prūsų žemės".    
Kaip ir aprašytu "Andaja" atveju, didžioji dalis "Ūkanose" naujo albumo kūrinių jau buvo gerai pažįstami tiems gerbėjams, kurie lankydavosi grupės gyvuose pasirodymuose. Dainos "Leliumoj" (vienintelė kompozicija, kurioje skamba akordeonas) tekstinis vaizdo klipas pasirodė dar prieš 2018-ųjų Kalėdas. Kitas singlas - "Plėšikėliai" - buvo paviešintas likus 3 savaitėms iki albumo pasirodymo. Tad akyliau kolektyvo veiklą stebinčiam klausytojui pirma disko perklausa neturėjo sukelti netikėtumo efekto, tačiau tos beveik 45 minutės visiškai išpildė lūkesčius ir patenkino ilgą laukimą.

Kaip buvo užsiminta anksčiau, "Andaja" ir "Ūkanose" keliai buvo ne kartą persipynę ir taip jau susiklostė, kad abiejų kolektyvų nariai svečiavosi įrašant kolegų albumus (jei neapgauna klausa, "Ūkanose" balsus girdime "Andaja" dainoje "Velnio vestuvės", o pastarųjų nariai šūkavo "Ūkanose" kūrinio "1236" priedainį).
Padėjus abu darbus ant svarstyklių, labai būtų sunku pasakyti, į kurią pusę jos nusvirtų. Gal įdomesniu muzikiniu keliu žengia "Andaja", tačiau vizualiai gražesnį darbą pateikė "Ūkanose". Sportiniais terminais kalbant - rezultatyvios lygiosios ir būtų bene teisingiausias šių albumų palyginimo rezultatas. Arba perfrazuojant vieną lietuvišką popgrupę - sudėjus abu diskus pamatytume, kad "visi skirtingi, visi lygūs". T.y., iš panašių ištakų, turint panašias sąlygas, gimė gana skirtingi, bet vienodai įdomūs darbai. O labiausiai čia tiktų klišinis posakis, kad dėl to išlošė klausytojas, metų bėgyje gavęs progą išgirsti 2 puikius lietuviškus albumus. Tai tik įrodo, kad kelias, kurį kažkada pramynė "Zpoan Vtenz", "Ha Lela" ar "Žalvarinis", šiandien nebėra užmirštas ir juo žengia jau kitos kartos muzikantai. Tad pasiimkite abu diskus, prisipilkite bokalus ir įsiklausykite, "ką kalba apynėlis jaunų vyrų gėrime". Beklausydami įsitikinsite, kad "oi saldus, oi gardus velnio rūmuose midus"...