Dainininkė Michalina Maja Rutkowska sėkmingai vykdė veiklą post-metalo grupėje "Datûra", tačiau 2018 m. pradžioje ji dar subūrė ir solinį projektą "Atavia". Jame iš pradžių muzikiniai eksperimentai buvo linkę į ambient'ą, dark folką ar psichodeliką, o tą laikmetį žymi 2019 m. pasirodęs singlas "The Ascetic". Daugiau kūrinių laukusiems klausytojams muzikantė pažadėjo sugrįžti, tačiau su kiek kitokia muzika - laikui bėgant kompozicijų skambesys evoliucionavo link roko bei post-punk. Kai prie "Atavia" prisijungė Tomekas Wazia (būgnai) ir Szymonas Stadniczenko (gitara), solo projektas virto trijų žmonių grupę, šio rudens pradžioje netgi gyvai debiutavusia festivalyje "Summer Dying Loud". Birželio 11 d. kolektyvas išleido pirmąjį savo albumą.
Šių metų kovą klausytojams buvo pristatytas titulinis būsimo disko singlas, gegužę grupė publikavo kur kas šilčiau sutiktą antrąjį singlą "Of the Longest Night", o birželį dienos šviesą išleido visas diskas.
Jame randame 8 dainas, iš kurių dvi - instrumentinės kompozicijos. Albumą pradeda pats trumpiausias kūrinys "Waterfalls", įrašytas senąja ambient dvasia. Antroji daina "Azure" įrodo tai, ką Michalina turėjo omenyje sakydama, jog nauja kūryba bus "kitokia". Fone griežtesnes gitarų partijas turinti kompozicija netgi artima "The Gathering" grojamam stiliui. Beje, viena geriausių "To The Old Ones" dainų puikiai skamba gyvai, ką įrodo minėtame debiutiniame pasirodyme įamžintas ir grupės paviešintas vaizdo įrašas.
Kūrinyje "Inclinations" gitarų vaidmuo dar svarbesnis, o vienai sunkiausių albumo kompozicijų galima prikišti nebent gan neišraiškingą minimalistinį tekstą.
Antrajame single "Of the Longest Night" tekstai taip pat gal nėra patys reikšmingiausi, tačiau apie išsiskyrimą pasakojančioje istorijoje puikiai tinka kelių žodžių žaismas, puikios vokalo partijos ir kintanti, bet gan rami instrumentinė pusė. Daina pelnytai pavergė klausytojus, privertusi daugumą jų nekantriai laukti likusio "To The Old Ones" turinio.
Pats pirmasis titulinis disko singlas įrodo grupės įvairiapusiškumą. Nuo anksčiau skambėjusių dainų jis išsiskiria savo atmosfera, o jame akcentuojamas atsisakymas senojo "aš", ryšių nutraukimas ir įžengimas į naują suaugusiojo gyvenimo dimensiją. Ne pačiam stipriausiam kūriniui stipriai vertę pakelia bei visai kitą nuotaiką įneša jam sukurtas vaizdo klipas. Po to sekantis "Vesta" yra tarsi tiltas tarp senųjų ir naujųjų "Atavia" - gitarų linija čia ryški, tačiau neišplėtota taip, kad užgožtų ambient/dark-folk pamatą.
Antroji instrumentinė kompozicija "Flowers Off" yra visiška priešingybė įžanginei "Waterfalls". Jei diską
pradeda visiškai ambient'inis kūrinys, antruoju muzikantai įrodo, jog ir be vokalo įmanoma groti geras ir įtraukiančias roko dainas. Pats ilgiausias finalinys kūrinys savyje sutalpina beveik viską, ką "Atavia" pasiūlė šiame albume. Kiek ištęsta pabaiga, tačiau neiškrentanti iš bendro konteksto.
Visas diskas skirtas ne kasdieniam klausymui, ne vakarėliams, tačiau jei mėgstate "Dead Can Dance" ar "Clannad", būtinai atkreipkite dėmesį ir į "Atavia". Be to, gražiai ir informatyviai išleista digipak versija tikrai papuoš melomano kolekciją.
1. Waterfalls 02:21
2. Azure 05:49
3. Inclinations 04:06
4. Of the Longest Night 05:40
5. To the Old Ones 04:35
6. Vesta 03:39
7. Flowers Off 04:09
8. Turn It On 08:25
2026 Atavia
