16-sis grupės "Accept" albumas buvo labai svarbus kolektyvo biografijoje. Po gana nuvylusio ankstesniojo disko "The Rise of Chaos", dar labiau nepavykusio singlo "Life's a Bitch" bei itin keisto išsiskyrimo su ilgamečiu bosistu Peteriu Baltesu, į kolektyvą jau buvo pradėtos leisti kritikos strėlės. Užpernai pasirodęs albumas "Too Mean to Die" turėjo atsakyti į klausimą, ar 2010-aisiais sensacingai sugrįžusios Vokietijos heavy metalo legendos dar neišsikvėpė. 
Nepaisant to, kad disko įrašus bei išleidimą lydėjo muzikantų asmeninės tragedijos bei covid pandemija, bet galiausiai jo sulaukę fanai liko nenusivylę. Daugumos nuomone, iš visų šiame amžiuje pasirodžiusių "Accept" darbų naujausiasis nusileidžia tik fenomenaliajam "Blood of the Nations". Tai - puiki priežastis sekti grupės turo tvarkaraštį, nes muzikantai jau užsiminė apie netolimoje ateityje numatytą dar vieną įrašų sesiją studijoje. 
Kadangi kolektyvas vėl aplenkė Lietuvą, o gastrolėms Europoje pasirinko tik sausį ir vasarį, patogiausia "Too Mean to Die" dainas gyvai išgirsti būtų Lenkijoje. Bet iki to laiko reikėjo išsiaiškinti dar kelis dalykus. Pirmas klausimas buvo atsakytas dar pernykščiame ture po JAV. Taip, po karo Ukrainoje "Accept" grojaraštyje nebeliko dainos su teroristinės valstybės himnu. Antrą klausimą kiek vėliau atsakė pati grupė - taip, ji šiuo metu karą vykdančioje šalyje tikrai nekoncertuos ir atšaukė kelis planuotus ten turėjusius vykti pasirodymus.

Kadangi turas buvo sumanytas dar 2021-aisiais, Europoje "Accept" muzikantus turėjo lydėti "Motörhead" gitaristas Philas Campbellas su savo "The Bastard Sons" bei kultiniai Arizonos trašystai "Flotsam And Jetsam". Tai buvo stiprus koziris dvejojantiems dėl apsilankymo koncertuose. Deja deja, dėl pandemijos perkėlus pasirodymus, apšildančių grupių planai pasikeitė. Tad nors ant bilieto buvo nurodyti anksčiau minėti kolektyvai, praėjusių metų gale buvo paviešinta, kad Europoje "Accept" koncertus pradės lenkai "Ceti" bei amerikietės "The Iron Maidens". Neblogai, bet nusivylimo šiek tiek būta. Visgi susidomėjimas šiomis gastrolėmis buvo tikrai didelis - į dalį turo koncertų buvo išparduoti visi bilietai, o likus porai savaičių iki renginio Varšuvoje buvo pranešta, kad Lenkijos sostinės klubas "Progresja" taip pat bus sausakimšas. Tad tokiomis džiugiomis nuotaikomis vasario 1-osios vakarą pora tūkstančių fanų judėjo link Vola mikrorajono, kuriame ir yra bene svarbiausias pastatas vietos metalistams.
Jei Lietuvoje gan įprasta rinktis i koncertus paskutinėmis minutėmis, nors tuomet rizikuojama patekti į žiūrovų spūstis bei nespėti į apšildančiosios grupės pasirodymo pradžią, tai Lenkijoje buvo visiškai kitaip. Atėjus prie "Progresja" durų likus 1 minutei iki jų atidarymo, žiūrovų eilė gatvėje priminė vaizdus prie Vilniaus "Kablio" prieš "Paradise Lost" koncertą. Rodos, Varšuvos klubas taip pat netalpina daugiatūkstantinės minios, tačiau gan žvarbų vakarą nusidriekusi juodai apsirengusių žmonių virtinė atrodė labai įspūdingai. Netrukus durys atsivėrė ir po truputį minia pradėjo slinktis į priekį. Patekti į vidų prireikė pusvalandžio, o paskui jau žmonės išsiskirstė - kas prie rūbinės, kas prie baro, kas prie pardavėjų. "Accept" čia siūlė nemažą drabužių asortimentą, beveik visus šio amžiaus studijinius CD albumus. Taip pat ant prekystalio buvo galima rasti naujausią solinį gitaristo Wolfo Hoffmanno diską, o vinilo gerbėjai buvo viliojami vos prieš porą mėnesių išleista bosisto Martino Motniko solo plokštele. 
Gėrybėmis apkrautas buvo ir pirmosios šį vakarą koncertuosiancios grupės "Ceti" stalas, tačiau žvalgytis nelabai buvo kada - nuo scenos sklindantys garsai kviečia užeiti vidun. Šiek tiek mūsų "Loftą" primenanti aplinka, tik čia nėra žiūrovams skirto balkono ir labai nustebina... parketinės grindys. Į jas, ko gero, yra įsigėrusi ne viena statinė išlaistyto alaus, kurio bokalus čia metalistai kėlė daugybės renginių metu. Apie šlovingus šioje patalpoje vykusius renginius byloja ant sienos pakabintos nuotraukos. Vienoje jų pavyksta atpažinti Deviną Townsendą, tačiau norint užsiimti geresnę vietą prie scenos, fotografijų apžiūrą reikia atidėti kitam kartui, nes buvusio "Turbo" vokalisto Grzegorzo Kupczyko vadovaujami lenkai jau pradėjo savo pasirodymą. Klubo erdvė iš pradžių buvo užpildyta gal tik kokiu trečdaliu publikos, bet žiūrovų sparčiai gausėjo ir vėliau Poznanės scenos atstovus stebėjo artipilnė salė.
"Ceti" vardas ar logotipas tūlam Lietuvos metalistui turėtų būti pažįstamas iš lenkiškos spaudos apie sunkiąją muziką puslapių, bet su kolektyvo kūryba susipažinusių yra, ko gero, kur kas mažiau. O grupė groja tradicinį heavy/power metalą, gana smarkiai įtakotą "Dio" ar "Iron Maiden". Pati muzika nėra šių grupių klonas, tačiau vokalisto dainavimo maniera bei bendravimas su publika tikrai primena minėtų kolektyvų frontmenus. "Ceti" paliko gan dvejopą įspūdį - lyg ir neblogai, lyg viskas įsipaišo į bendrą vakaro temą, tačiau nebuvo taip, kad po pasirodymo norėjosi bėgti pirkti grupės marškinėlių. Antra vertus, vyresnio amžiaus metalistai, kažkada klausę "Turbo", "TSA" ar "Kat", galbūt liko sužavėti ir "Ceti". Kiek leido suprasti lenkų kalbos žinios, repertuaro didžiąją dalį sudarė paskutinių dviejų albumų kūriniai. Vietinė publika gan šiltai sutiko G.Kupczyko komandą - po kiekvieno kūrinio negailėjo plojimų, o porą kartų aktyviausi žiūrovai puolė į mosh pito sūkurį.
Po pusvalandžio Poznanės muzikantai palieka sceną, o netrukus čia ruošiasi lipti "The Iron Maidens" merginos. Šou prasideda, kaip ir tikrųjų "meidenų" - paleidus garsiai "UFO" "Doctor Doctor" įrašą. Netrukus sulig pirmais "The Trooper" akordais muzikantės pasirodo publikai. Visą vakarą buvo gan sunku į pasirodymą žiūrėti rimtai (o gal to daryti ir nereikia?), nes ypač iš pradžių viskas atrodė arti kičo ribos – šypseną spaudė bosistės Wandos Ortiz šortai, būgnininkės Lindos McDonald maivymasis Nicko McBraino stiliumi ar vokalistės Kirsten Rosenberg mosavimas D.Britanijos ir Lenkijos vėliavomis. Tačiau kai kurie dalykai nuoširdžiai "vežė" - pvz., gitarisčių darbas. Nors grupę jau prieš daug metų paliko Nita Strauss, iš šiandienos sudėties labiausiai matoma ir atpažįstama yra ne ką mažiau talentinga ir charizmatiška Courtney Cox. Nors ji "nepavogė šou", o tiesiog su kita scenos kolege Nikki Stringfield atlikinėjo Dave'o Murray'aus bei Adriano Smitho gitarų partijas. Grojimo technika bei elgsena scenoje žavėjo daugelį, tad neretai tarp publikos į viršų kildavo išmanieji įrenginiai, kuriais žiūrovai stengėsi įamžinti pasirodymo akimirkas. Dar vienas dalykas, kuris patiko - galimybė išgirsti tas dainas, kurių patys "Iron Maiden" savo koncertuose beveik neatlieka ("Somewhere in Time", "Die With Your Boots On"). Publikos palaikymas ir atmosfera per "Brave New World" buvo tarsi tikrame "meidenų" pasirodyme, o per "Wasted Years" – daug galingesnis nei tai girdėjome Kaune 2016-aisiais. Per vakarą išvydome netgi du būtinus "Iron Maiden" atributus – kartą į sceną atėjo talismanas Eddie, tarsi nužengęs iš 1986 m. albumo viršelio pasirodė, o paskui pamatėme iš legendinio disko bei "The Number of the Beast" klipo pažįstamą velnią.
Kaip ir priklauso, pabaigai paliekami didžiausi hitai - "Fear of the Dark", "The Number of the Beast" bei "Run to the Hills". Kas dar nepatiko - po paskutinio kūrinio muzikantės žaibiškai susipakavo savo daiktus ir išbėgo net neatsisveikinusios. Tiesa, kiek vėliau, kai jau scenoje triūsė "Accept" technikai, viena ar kita "The Iron Maidens" narė prabėgdavo dar pro sceną. Vos sušmėžavus siluetui, publika prapliupdavo gausiomis ovacijomis.
Galiausiai palubėje pakabinamas audeklas su albumo "Too Mean to Die" viršelio motyvais, iš užkulisių pasigirsta derinamos "Flying V" gitaros garsai, o netrukus garsiai paleidžiama titulinės naujausio disko dainos įžanga. Pirmasis žiūrovams pasirodo ir už būgnų sėda Christopheris Williamsas, vėliau prisijungia visi gitaristai, o pradėjus groti "Zombie Apocalypse" išvystame ir Marką Tornillo. Žinoma, pagrindinė vakaro grupė turėjo visai kitą aparatūros įgarsinimą, tačiau ar pačioje pradžioje "Accept" skambėjo geriau už ankstesnius kolektyvus? Kažin. Vėliau ar garsas susitvarkė, ar ausys priprato, bet paskui viskas stojo į savo vėžes. Antrąją naujausio albumo dainą "Symphony of Pain" publika taip pat išklauso gan santūriai, bet kai užgrojama prieš 4 dešimtmečius parašyta "Restless and Wild", fanai tiesiog pašėlsta. Po "Midnight Mover" grupės frontmenas M.Tornillo pasisveikina su publika, pasidžiaugia po ilgos pertraukos vėl sugrįžęs į Lenkiją. Pasak dainininko, kolektyvas šiandien "turi dar daug ką nuveikti" - muzikantai pažada atlikti daug dainų iš įvairių "Accept" gyvavimo periodų. Dabar Markas praneša, kad atėjo laikas porai dainų iš "Blood of the Nations" - išgirstame "The Abyss" ir "No Shelter". Vokalistas neslepia džiaugsmo, kad turi galimybę vėl išvykti į turą, kurio metu, nors kiek ir pavėluotai, pristatomas albumas "Too Mean to Die". Netrukus dar vieną jo kompoziciją - "Overnight Sensation" - ir išgirstame.
"Mes dar turime šį vakarą daug ką nuveikti", - vėl mums primena M.Tornillo. Vienas iš tų dalykų - pamaloninti ir kiek nustebinti klausytoją netikėtais sprendimais. Senosios kūrybos fanams pateikiama mažiau žinomų arba rečiau atliekamų dainų popuri, į kurią įterpiami fragmentai iš "Demon's Night", "Starlight", "Losers and Winners " ir "Flash Rockin' Man". Dar po vieno klasikinio hito "Breaker" primenamas paskutinis singlas, kuriuo "Too Mean To Die" ir buvo pristatomas - "The Undertaker". O po to jau atliekamos vien tik laiko patikrintos dainos, tik skambančios truputį kitaip. 
Kaip žinia, prieš 4 metus "Accept" pasipildė trečiuoju gitaristu Philipu Shouse. Pastarajam scenoje teko dešiniosios Wolfo rankos vaidmuo. Kitados su Gene'u Simmonsu vienoje grupėje grojęs amerikietis atliko daug svarbių rifų ar solo partijų. Priekaištų jam jokių nėra (tik vis dar sunku priprasti prie naujosios Philipo šukuosenos...), tačiau kiek gaila, kad dar viena Vokietijos metalo legenda Uwe Lulisas buvo kone visam vakarui nustumtas į scenos gilumą. Kitados prie daugelio esminių "Grave Digger" albumų prisidėjęs muzikantas šį vakarą tik retkarčiais išeidavo į scenos priekį, nors jo indėlis atliekant "Princess of the Dawn" ar "Fast as a Shark" tikrai buvo matomas.
Tradiciškai, per "Metal Heart" W.Hoffmannas užvedinėjo publiką ir kvietė drauge dainuoti "Elizos" melodiją. O po dviejų "naujųjų" "Accept" klasikinių kūrinių – "Teutonic Terror" ir "Pandemic" - muzikantai palieka sceną. Netylant žiūrovų plojimams, pirmasis sugrįžta M.Tornillo, kuris praneša, kad dabar išgirsime "Hung, Drawn and Quartered". Na, o koks gi koncertas be "Balls to the Wall"? Po jos kai kurie žiūrovai gal jau patikėjo, kad dabar jau tikrai viskas, nes minioje atsirado šiek tiek daugiau erdvės. Tačiau muzikantai finalui paliko "I'm a Rebel" – vienintelę dainą, kuri sukurta ne pačių grupės narių, bet kuri turėjo ypatingą reikšmę tolesnei "Accept" karjerai. Po jos vakaras jau tikrai pasibaigia, nors publika dar neskuba skirstytis – fotografuojasi prie scenos dekoracijų, iš technikų išprašo paskutinius užsilikusius mediatorius ar grojaraščius ir tik tada pajuda išėjimo link.
Apie 4,5 valandos trukęs vakaras neprailgo: "Ceti" supažindino mus su Lenkijos scena, "The Iron Maidens" įrodė, kad gali būti smagi apšildanti arba festivalinė grupė bei paneigė skeptikų nuomones apie koverius grojančias grupes. "Accept" parodė, kad jie vis dar puikios formos ir turintys gerų naujų idėjų. Reikia tikėtis, kad po turo muzikantai tas savo idėjas realizuos būsimajame albume, kurį pristatyti tikrai sugrįš į "Progresja" klubą. O gal ir į Lietuvą.