Poetiškieji "Alcest" sugrįžta į Lietuvą. Taip buvo rašoma reklaminiuose pranešimuose spaudai apie artėjantį renginį ir taikliau apibūdinti šių prancūzų muziką vargu ar įmanoma. Kol kas paskutinį kartą grupė Lietuvoje viešėjo dar 2017-ųjų vasarą. Nuo to laiko Oksitanijos regiono muzikantai išleido du naujus albumus, o pristatyti vasarą pasirodžiusį diską "Les Chants de l'Aurore" šie blackgaze stiliaus pradininkai lapkričio 25 d. pagaliau sugrįžo į Vilnių.
Pirmadienio vakarą rafinuotos sunkiosios muzikos mėgėjai vėl patraukė link menų fabriko "Loftas", kur be keliskart mūsų šalyje viešėjusio kolektyvo šiam turui prisijungė Lietuvoje dar nematyti belgai "Doodseskader" ir anglai "Svalbard".
Kaip ir prieš pusantros savaitės čia besisvečiavusių "1000mods" pasirodymu, taip ir "Alcest" koncertu susidomėjimas buvo labai didelis, o renginio dieną galiausiai sužinojome, kad visi bilietai į jį išparduoti. Visgi "Lofto" viduje didelių spūsčių nebuvo, nes publika gan optimaliai išsidėstė po visą erdvę, tad užsiėmus patogią vietą beliko laukti pasirodymų pradžios.

19.30 val. programa startuoja su grupe "Doodseskader". Scenoje išvystame du jos narius - būgnininką Sigfriedą Burroughsą ir bosistą Timą De Gieterį, kurie tarpusavyje dalijosi ir vokalo partijas. Geriau įsiklausius girdėjome ir gitarą bei elektroninės muzikos garsus, bet "Lofto" scenoje šėlo tik minėti du muzikantai. Ypač ta erdve naudojosi vietoje nenustygstantis Timas, o jei jums galėjo pasirodyti, kad veiksmo scenoje yra per mažai, už dueto nugarų su vaizdo projekcijomis buvo rodoma ir didžioji dalis dainų tekstų. "Doodseskader" muzikoje susipina sludge, hardcore ir noise stiliai, kas yra pakankamai originalu ir savita, bet tuo pačiu toks skambesys skirtas ne lengvam foniniam klausymui. Grupė džiaugėsi pirmuoju vizitu Lietuvoje (tiesa, bosistas prieš kelis metus šioje scenoje yra grojęs su kitais post-metalistais "Amenra") ir dėkojo nuo pat pradžių renginį stebintiems žiūrovams. Prasitarę, kad mielai mums pagrotų dar ilgiau, visgi po pusvalandžio belgai atsisveikina.
Tada ateina laikas ilgai pertraukai, per kurią ruošiama scena dvigubai daugiau narių turinčiam kolektyvui "Svalbard". Pirmas dalykas, kritęs į akis dar prieš pradedant groti šiai Bristolio ketveriukei - vis dar užuolaida uždengta didelė scenos dalis, ant kurios projektorius rodė disko "The Weight of the Mask" viršelio fragmentą. Apšildantiems muzikantams buvo palikta gan nedidelė erdvė, tad grupės nariai stovėjo gan ankstai susispaudę scenos priekyje, o į dešinį kampą giliai nugrūstą būgnininką Marką Lilley matė, ko gero, ne daugiau kaip 2/3 visų žiūrovų. Ką už audeklo slepia pagrindinės vakaro žvaigždės bus galima paspėlioti vėliau, bet kol kas sugrįžkime prie "Svalbard".
Grupė Lietuvoje vieši taip pat pirmą kartą, tačiau į mūsų apžvalgas yra patekusi kaimyninėje Lenkijoje vykusio renginio metu. Prieš kelis metus regėtas pasirodymas iš atminties beveik visiškai išgaravo, tad gal dabar britų post-harcore'riams pavyks surengti nepamirštamą šou? Deja, turbūt reiks laukti trečiojo karto, nes šiandien iš visų instrumentų buvo gerai girdimi tik būgnai bei Serenos Cherry vokalas. Visos gitaros "plaukiojo" kažkur ore ir geriau skambėdavo tik atliekant ramesnius intarpus.
Kaip ir pirmąjį kolektyvą, taip ir "Svalbard" žiūrovai stebėjo labai įdėmiai bei santūriai. Tiesa, vilniečiai labai džiaugsmingai sutiko vokalistės lietuviškai ištartą padėką už palaikymą. Taip pat labai smagus pasirodė tas momentas, kai Serena pasiteiravo mūsų kaip mes jaučiamės, o balsas iš publikos paklausė jos to paties. "Jaučiuosi pavargusi. Bet ačiū, kad paklausėt", - nusijuokė viena iš grupės įkūrėjų, jau 5 savaites su kolegomis esanti itin intensyviame ture. Visgi mėgautis britų pasirodymu trukdė minėtos įgarsinimo bėdos. Jei neretai panašiose situacijose po kelių dainų visos problemos yra išsprendžiamos, šįkart tik finalinė kompozicija "Faking It" nuskambėjo bent šiek tiek panašiau į studijinį įrašą. Tad tos 40 minučių paliko labai dvejopą įspūdį.
Dabar seka dar viena pertrauka, per kurią galiausiai atveriama žiūrovų akims ir uždengtoji scenos dalis. Rezultatas maloniai nustebino - gilumoje išvystame naujausiojo "Alcest" albumo "Les chants de l'aurore" viršelio tema paremtą maketą su milžinišku mėnuliu, žmogaus dydžio paukščiais bei džiovintais augalais. Apie 21.30 val. ant scenos pasirodo ir patys muzikantai - du senbuviai  Neige (vokalas/gitara) ir Winterhalter (būgnai) bei jiems gastrolėse talkinantys Zero (gitara/back vokalas) bei Indria (bosinė gitara), kurie pradeda savo grojaraštį nuo aktualiausių kūrinių. Dabar garsui jokių priekaištų nėra, tad "Komorebi" bei "L’Envol" nuskamba puikiai. Pasisveikinęs su vilniečiais, kolektyvo lyderis Neige tęsia pažintį su naujausiu disku, atlikdamas "Améthyste". Tada muzikantas pasikeičia gitarą bei pakviečia prisiminti ankstesniąją "Alcest" kūrybą. Išgirstame "Protection", po kurios frontmenas prisipažįsta esantis laimingas, sugrįžęs į Lietuvą bei tada sugroja dainą "Sapphire". Publika, jau iš pirmų natų atpažinusi kompoziciją, prapliumpa griausmingomis ovacijomis. Nutilus paskutiniams akordams žiūrovai taip pat negaili aplodismentų, o Neige net turi luktelti, kol emocijos aprims ir muzikantas galės pristatyti kitą kūrinį.
Sunkiosios muzikos koncertuose yra įprasta, kad pauzių tarp dainų metų su publika bendraujantys atlikėjai būna itin aktyvūs bei energingi. Švelniu balsu dainavęs Neige ir atokvėpio minutėmis labai ramiai tardavo žodžius, tad kone kiekvieną kartą reikėdavo gerokai įtempti ausis, jei norėdavome geriau išgirstai tai, ką sako "Alcest" lyderis.
Tiesa, tamsios grupės šaknys prisimenamos "Écailles de lune - Part 2" metu, kai iki tol scenos gilumoje stovėjęs bosistas trumpam atėjo į priekį, o pats Neige įrodo, kad vis dar pamena, kaip reikia spiegti juodmetaliui būdingu vokalu. Dar po poros kūrinių nupučiamos dulkės nuo debiutinio disko "Souvenirs d'un autre monde", kurio titulinę kompoziciją ir išgirstame. Po jos muzikantai palieka sceną, tačiau vis dar aidint publikos plojimams greitai į ją sugrįžta. Frontmenas padėkoja už palaikymą bei didžiam fanų džiaugsmui pasako, kad šį vakarą kolektyvas atliks dar dvi dainas. Vos išgirdę pirmuosius "Autre temps" akordus žiūrovai vėl prapliumpa aplodismentais. "Alcest" narių paraginta publika renginiui einant link pabaigos atsipalaiduoja - kelia rankas į viršų, ploja ar savo išmaniaisiais įrenginiais stengiasi įamžinti paskutines renginio akimirkas. Per finalinę kompoziciją "L’Adieu" vėl netrūko jautrių momentų, bet dar dainai nesibaigus nuo scenos nueina būgnininkas, jo pavymui nuseka ir Zero su Indria. Scenoje likęs vienintelis Neige su žiūrovų choru atlieka kūrinį iki galo, o kiti nariai vėliau sugrįžta tik atsisveikinti.
Renginys, sutraukęs tradiciškai metalinės muzikos koncertus lankančius žmones, pasibaigia. Įdomu tai, kad šį vakarą neišvydome jokio mosh pit'o, jokių šėlionių. Juk kitaip ir būti negali, jei skamba poetiška muzika, tiesa? Jei viso to pirmadienio vakarą pasigedote, jau kitą savaitę bus galima atsigriebti - trečiadienį į Vilnių sugrįžta kultiniai lenkai "Vader", kur prie scenos tikrai bus visko.
 
Nuotr. autorius Vytenis Jurevičius (Vytenis Jurevičius things)