Gilias sunkiosios muzikos festivalių tradicijas turinti Lenkija 1999 m. pasipildė nauju renginiu, kuris šiandien jau vadinamas vienu didžiausių šalyje. "Mystic Festival" ne kartą keitė savo lokaciją, o nuo 2021-ųjų vyksta Gdanske ir birželio 5-8 dienomis jau trečią kartą sukvietė metalistus iš visos Europos. Paties renginio formatas taip pat keitėsi - iš pradžių koncertai vykdavo vieną dieną, vėliau - dvi, bet tik uostamiestyje sunkioji muzika skamba net 4 dienas. Tiesa, pati pirmoji jų laikoma "apšilimu", nes pagrindinė Main scena dar būna neatidaryta. Tačiau tos dienos praleisti nevalia - juk jau trečiadienį suplanuoti 20 kolektyvų pasirodymai.
Bet apie viską iš eilės. Festivalis savo vartus atidaro 14 val., veiksmas scenoje dar nevyksta, tad yra puiki proga apžiūrėti renginio teritoriją bei suplanuoti šiandien norimų išvysti grupių strategiją. Kol dar tik ruošiamasi pirmiesiems pasirodymams, daugiausia žiūrovų dėmesio susilaukia oficialios atributikos prekybos taškai. Greta įprastų naujo dizaino marškinėlių, džemperių ar kepurių išleidimo "Mystic Festival" turi dar vieną labai įdomią tradiciją. Jau trečius metus iš eilės yra kuriamas renginio himnas, kurio įrašas ribotu tiražu yra parduodamas tik festivalio teritorijoje. Šiemet tokiu yra grupės "Lucifer" bei "Graveyard" nario Joakimo Nilssono naujai perdainuota lenkų "Breakout" kompozicija "I Would Follow You Babe". Kelių spalvų 7 colių plokštelė čia kainuoja apie 15 eurų. Galima neabejoti, kad vėliau šis singlas taps kolekcionierių medžiojamu trofėjumi.

Galiausiai ateina laikas ir pasirodymams. Atidaryti festivalį patikėta lenkų black'eriams "Sznur", grosiantiems klube "Drizzly Grizzly" įrengtoje Sabbath scenoje. Dar prieš ketvirtį valandos ta erdvė buvo pustuštė, o likus kelioms minutėms iki koncerto pradžios klubas yra sausakimšas. Jei ir lauke tvyrojo apie +25° šiluma, klubo viduje  buvo dar tvankiau. Iš pradžių žiūrovų skaičius buvo pastovus - išėjusius iškart pakeisdavo naujai atėjusieji. Bet kai prasidėjo veiksmas gretimoje scenoje ir startavo muzikantų susitikimai su fanais (festivalio naujovė, o pirmoji grupė, dalijusi autografus - "Fear Factory"), stebėti lenkiško juodmetalio tapo šiek tiek lengviau. "Sznur" - gana jauna Žemutinės Silezijos grupė, smarkiai įtakota savo garsiųjų tėvynainių. Juodos kaukės, truputis šou elementų bei gimtąja kalba atliekama kūryba nuskamba visai smagiai, o po pusvalandžio galima dar suspėti pažiūrėti Park scenoje pasirodžiusio kolektyvo "Sewer Dwellers" atliekamų dainų. Šie krokuviečiai į festivalį pateko neįprastu būdu - tam muzikantai turėjo įveikti kitus 48 konkurso "Road to Mystic" finalistus (nugalėtojai buvo 2, o antri laimingieji ant scenos lips penktadienį). Beje, į šį renginį jau taikėsi ir lietuviškos grupės, tad palinkėkime joms sėkmės ateityje. Prizas tikrai puikus - nuostabi scena, geras garsas bei daugybė žiūrovų festivalio teritorijoje bei už jos ribų. Taip, nebuvo neįmanoma atkreipti dėmesio į tai, kad greta Park scenos jau kyla gyvenamieji namai. O tai ar nebus kliūtis rengti festivalį ateityje? Kol kas lenkų deathcore'o klausėsi tik keli statybininkai, bet norėtųsi, kad vėliau organizatoriai rastų kažkokį kompromisą su būsimaisiais šių pastatų gyventojais.
Paskui atsiveria ir paskutinė šiandien aktyvi scena, pavadinta Shrine vardu, kurią įprastai žinome kaip klubą "B90". Čia pirmoji lipa jauna, tačiau iš patyrusių muzikantų sudaryta lenkų grupė "HellFuck". Du jos nariai yra groję ir Lietuvoje matytų "Christ Agony" sudėtyje, o šiuo metu naujasis kolektyvas virina smagų ir energingą speed/thrash'ą. Grupės diskografijoje kol kas tėra tik vienas diskas "Diabolic Slaughter", kurį muzikantai čia nuo pradžių iki galo ir sugroja. "Štai, ir baigėsi visas albumas", - atlikus jo paskutinįjį gabalą "Despise the Priest" pajuokauja grupės frontmenas Skullripper. Tačiau kadangi muzikantai dar turėjo kelias minutes, jas išnaudoja naujo singlo pristatymui ir tik tada palieka šiltai sutikusią publiką.            
Maždaug įpusėjus "HellFuck" pasirodymui pauzių metu išgirdome, kad netoliese savo pasirodymą pradėjo prancūzai "Ten56.". Erdvės prieš Desert sceną nėra daug, tad nenuostabu, jog net jos prieigose būriavosi daug metalcore mėgėjų. Vokalistas Aaronas sako, kad groti ne didžiausioje scenoje ir ankstyvą dieną gal ir gali pasirodyti "nelabai cool", bet žiūrovai bei pats festivalis jam paliks puikius įspūdžius.
Vos tik nulipus "Ten56." nuo scenos, už tankių debesų pasislėpė ir iki tol kepinusi saulė. Vėsa negalėjo nedžiuginti, bet kiek neramino, jog sinoptikų prognozės, žadančios lietų dukart per šią dieną, gali išsipildyti. Tačiau kol kas gilintis į tai nėra kada - vėl didžioji dalis žiūrovų juda Park scenos link, kur mus jau pasitinka "Textures" logotipas. Tai yra olandų progressive metalcore grupė, turinti kontraktą su pačiais Nuclear Blast. Ganėtinai savita muzika, kuri per keliolika minučių kažkodėl "neužkabina". Juolab vis labiau tirštėjant debesims ir jau krentant pirmiesiems lašams, atrodo labai gera mintis šiuo metu aplankyti viename rūsyje eksponuojamą parodą "It's A Zine". Kaip jau sako pats pavadinimas, joje eksponuojami Lenkijos pogrindžio leidinių viršeliai, jų iškarpos, reklamai skirti flyer'iai ar xerox spausdinimui paruošti maketai. Dar įdomiau tai, kad būtent kaimyninės Lenkijos leidiniai tiesiogiai įtakojo analogiškų žurnaliukų atsiradimą Lietuvoje. Be to, vienas "Mystic Festival" organizatorių taip pat savo laiku yra leidęs ziną. Pasak jo, jei nebūtų buvę zino, nebūtų ir festivalio.
Viena emocija, apėmusi žiūrint šiuos eksponatus - Lietuvoje taip pat esame turėję labai gilias pogrindžio leidinių tradicijas ir mūsiškių fanzinų paroda būtų ne mažiau įspūdinga.
Bet vėl sugrįžkime prie muzikos. Padidėjęs parodos lankytojų skaičius rodo, kad lauke lietus įsismarkauja. Laimei, kurį laiką veiksmas visur vyks po stogu. Antai, Sabbath scenoje vis dar koncertuoja vokiečiai "Slope", grojantys "Suicidal Tendencies" dvasiai artimą muziką, kurios gal ir nereiktų priimti perdėm rimtai. Vertinti pasirodymo irgi nesinorėtų, nes per trumpai juos teko pamatyti.  
Paskui visų akys vėl krypsta į Shrine sceną, ant kurios žengia dar vieni lenkų black'eriai "Totenmesse". Jei prieš tai minėti "Sznur" įtakoti "Behemoth", tai šiuos krokuviečius neabejotinai įkvėpė skandinaviška juodmetalio klasika. Tiesa, kas pasirodė labai neįprasta - "Totenmesse" įvaizdis tikrai neatitiko black metal tradicijų ir standartų. Gitaristas Rzulty su savo Flying V gitara, išvaizda ir povyza labai priminė Wolfą iš "Accept". Bosisto apranga buvo artima kokio nors thrash metal kolektyvo nariui, o kito gitaristo ilgarankoviai marškinėliai asocijavosi su progressive, post-grunge ar panašiu stiliumi. Tik frontmenas Mold atstovavo black metal pasauliui, nors ir neturėjo tradicinio grimo. Beveik prieš kiekvieną dainą vokalistas gurkštelėdavo vieno savo sudėtyje anyžių turinčio gėrimo, kurio mūsų šalyje negalima reklamuoti. O vos pasirodymui persiritus į antrąją pusę, staiga visoje patalpoje dingo elektra... Tuo pačiu metu kaimynystėje grojusios britų death metal/deathcore grupės "Ingested" taip pat nesigirdėjo, vadinasi problema yra gana rimta. Žiūrovai, iš pradžių dar laukę ir spėlioję, kas bus toliau (vienas lenkas fanas siūlė black'eriams tęsti pasirodymą akustiškai), vėliau pradėjo skirstytis. Gretimoje patalpoje autografų dalijimo ceremoniją ką tik baigia kiek anksčiau aprašyti lenkai "HellFuck", o nemaža dalis žiūrovų pauzę išnaudoja pietų pertraukai. Įvairiaspalvės afišos čia taip pat nedega, tačiau maistą pagaminti bei už jį atsiskaityti jokių kliūčių nėra.
Nuo Park scenos sklindantys garsai byloja, kad kiti pasirodymai turėtų vykti laiku. O joje jau matomas audeklas su "Fear Factory" logotipu. Šie amerikiečiai sutraukia kol kas didžiausią šiandien matytą minią, nepaisant to, jog pastarieji keli metai grupės stovykloje nebuvo itin ramūs. Porą kartų ir Lietuvoje viešėjęs kolektyvas neseniai smarkiai atsišviežino, tad apskritai džiugino tas faktas, kad grupė gyva ir koncertuoja stambiuose renginiuose. O grojaraštis buvo sudarytas taip, kad įtiktų ir ištikimam fanui, ir iki šiol mažiau su šių Los Andželo industrinio metalo legendų kūryba susipažinusiam klausytojui. Pradėję nuo klasikos "Shock" bei "Edgecrusher", paskui muzikantai palietė ir vėlyvąjį repertuarą ("Dielectric", "Fuel Injected Suicide Machine"). Žinoma, smagiausiai nuskambėjo garsiausi kūriniai ("Linchpin", "Slave Labor"), nors juos atliko pusė naujų muzikantų. Pasirodymui einant į pabaigą, "Fear Factory" siela Dino Cazares'as pristato visus narius bei atlieka didžiausią savo grupės hitą "Replica". Įdomu tai, kad tai netgi nebuvo finalinė daina, o pasirodymas pabaigiamas kompozicija "Resurrection". Na, be Burtono C. Bello grupė yra kiek kitokia, tačiau kol gyvas Dino, tol bus gyvi ir "Fear Factory"!
O kas naujo tose patalpose, kur buvo dingusi elektra? Gyvenimas stojosi į savo vėžes. Štai mažiausioje Sabbath scenoje smagų slam/brutal death metalą groja britai "Party Cannon". Nuo scenos sklindant itin sunkiai muzikai, žiūrovai tuo metu mėto... paplūdimio kamuolius. O fanų tarpe įsisukus circle pit'ui, vienas grupės narys į jo vidurį įmeta dar ir pripučiamą ryklį. Tokie kvailiojimai priverčia pamiršti, kad netoliese savo pasirodymą jau turėtų pradėti kažkada ir mūsų šalyje viešėję belgai "Evil Invaders". Tad priėjus prie Shrine scenos tenka išvysti jau prasidėjusį veiksmą. Tiesa, iš pradžių pasirodo, kad gal dėl tų anksčiau įvykusių techninių nesklandumų dabar garsas gerokai silpnesnis. Be to, dainos "Feed Me Violence" pabaigoje nutyla gitaros. Gitaristas/vokalistas Joe paprašo publikos sukelti triukšmą, kai išgirsime jo instrumentą. Netrukus žiūrovai džiaugsmingai suošia, išgirdę skambantį fuzz'ą, bet dar poros kūrinių silpnokas įgarsinimas kiek apkartina visą pasirodymą.
Galiausiai per puikų "In Deepest Black" jau visi trikdžiai pašalinami ir nuo tos minutės galima visiškai mėgautis koncertu. Atliekamos "Die for Me" ar "Raising Hell" patvirtina, kad po festivalio reiks šį kolektyvą į savo grojaraštį įtraukti dažniau. Jei ne minėtos įgarsinimo problemos, pasirodymui būtų galima rašyti patį aukščiausią balą.
"Evil Invaders" nulipus nuo scenos dar lieka keliolika minučių praplėsti savo akiratį bei pasižiūrėti japoniško metalcore. O išvysti "Crystal Lake" gyvai tikrai buvo verta. Visų pirma, jų muzika niekuo nesusijusi su pavadinime paslėptomis baisybėmis. Visų antra, grupės gitaristas pasirodymo metu nuo aukštos scenos žengė ant greta stovėjusio baro stogo ir būtent čia atliko paskutinįjį savo kūrinį!
Paskui vėl didžioji dalis "Mystic Festival" lankytojų žygiuoja Park scenos link. Kadangi vakare žiūrovų susirinko dar daugiau, judėti po festivalio zoną tapo kiek lėčiau ir sudėtingiau, tad tikslas pasiekiamas jau tada, kai "Body Count" buvo pradėję savo pasirodymą. Jų pasižiūrėti atėjo dar daugiau publikos nei per "Fear Factory". Kai jau atrodė, jog šių Grammy laimėtojų šou teks žiūrėti iš tolybių, tolesnę įvykių eiga kiek pakeičia vėl prapliupęs lietus. Tam nepasiruošę ar mažiau Ice T. kompanijos muziką mėgstantys žiūrovai užleidžia vietas stovėjusiems toliau. Scenoje muzikantai atlieka tiek senąją kūrybą ("Bowels of the Devil", "There Goes the Neighborhood"), tiek kelias dainas iš dar tik pasirodysiančio albumo ("The Purge", "Psychopath", "Merciless"). O tarpuose tarp dainų išgirstame kandžius juokelius apie elektrą kelnėse, rimtas kalbas apie rasizmą ar mintis apie policiją. Toli gražu ne su viskuo norėtųsi sutikti, tačiau įsiminė vienas momentas, kai Ice T. panoro publikos tarpe susirasti jauniausią žiūrovų. Lyg ir pavyko taip surasti 12-metį jaunuolį. Netrukus ant scenos ateina vieno grupės nario dukra, kuriai yra 8-eri. Vokalistui paprašius parodyti ragų ženklą ir kokią pirštų kombinaciją žiūrovai Lenkijoje turėtų iškelti į viršų, mergaitė puikiai susitvarko su šia užduotimi. Paskui grupės lyderis prakalbo apie patyčias ir pamokė ją, kaip reiktų reaguoti, jei kas nors bandys negražiai kalbėti apie ją. "Talk Shit, Get Shot", - taip sako "dėdė Ice T.", toks yra ir netrukus nuskambėsiančios dainos pavadinimas.
Tuo metu lietus nustoja lyti, tačiau drėgna vėsa išlieka, o "Body Count" grojaraštyje lieka vos vienas kūrinys. Finalui paliekama viena garsiausių ir kontraversiškiausių kompozicijų "Cop Killer", po kurios muzikantai dingsta užkulisiuose. Pasilikę žiūrovai dar ilgokai skanduoja grupės vardą, bet Kalifornijos rap metalo veteranai negrįžta, o ir jau laikas skubėti kitų scenų link. 
Truputį gaila, kad pastarojo kolektyvo grojimo laikas sutapo su įdomų black metalą grojančiais norvegais "Mork". Bet netrukus vėl pamaloninami 80-ųjų Bay Area thrash metal fanai, nes Shrine scenoje savo mėsmalę užvirė prieš kelis metus antrąjį kvėpavimą įgavę "Vio-lence". Nors patys grupės nariai scenoje jau nebe tokie aktyvūs, kaip anksčiau matyti vietoje nenustygstantys "Evil Invaders", San Francisko veteranų muzika vis dar turi daug energijos. Kolektyvo frontmenas Seanas Killianas porą kartų buvo nusileidęs nuo scenos prie pat žiūrovų, kur ir atliko savo partijas. Kai jau atrodė, kad publika jau kiek išvarginta viso maratono, ji net neraginama labai puikiai plojimais užbaigia dainą "Kill on Command". 
"Vio-lence" pasirodymą stebėjo daugybė žmonių, visgi paskui publikos gretos kiek praretėjo. Galbūt ir dėl to, kad tuo pačiu metu šalia grojo JAV death metal legendos "Suffocation". Pačioje pabaigoje dar šiek tiek žiūrovų nubyrėjo galbūt todėl, kad šie skubėjo užsiimti geresnes pozicijas per netrukus prasidėsiantį "Kreator" pasirodymą. Visgi pasilikusių iki galo laukė labai malonus siurprizas. Sugroję kol kas naujausiojo EP kompoziciją "Upon Their Cross", grupės frontmenas Seanas finaliniam kūriniui atlikti pasikviečia "Machine Head" lyderį Robbą Flynną. Rytoj su savo grupe koncertuosiantis muzikantas čia thrash metal veteranams talkina atlikti "World in a World" bei atsisveikina.  
Vos tik įžengus į lauką tolumoje girdisi, kad "Kreator" jau pradėjo savo pasirodymą su "Hate Über Alles". Prie scenos bei jos prieigose - įspūdinga minia žmonių. Kaip vėliau paaiškėja, dar gūdžiais 1988-aisiais Katovicuose apsilankęs ir nuo to laiko daugybę kartų Lenkijoje viešėjęs kolektyvas iki šiol nėra grojęs Gdanske! Tad skambant klasikiniams kūriniams, tokiems, kaip "Phobia" ar "Enemy of God" prie scenos įsisuka net du circle pit'ai, kurie ypač įspūdingai atrodo čia pat iš viršaus filmuojančio drono pateiktame vaizde ekrane. Visgi tolėliau žiūrovai kiek vangesni. Ir nors Mille prašė sukelti daug triukšmo, geriausiai girdėjosi tik dažnai koncertuose Lenkijoje girdima frazė "napierdalać". "Kažkas naujo. Tikiuosi, kad tai reiškia kažką gero", - juokėsi "Kreator" lyderis. Paskui bandoma išsiaiškinti, kiek čia susirinkusių žiūrovų dar nebuvo gimę 1989-aisiais. Vadinasi, netrukus išgirstame titulinę kultinio albumo "Extreme Aggression" kompoziciją. Pasirodymas paįvairinamas kiek rečiau į grojaraštį įtraukiamomis dainomis ("666 - World Divided", "Strongest of the Strong"), scenoje kyla dar didesni ugnies liežuviai, o galiausiai pati scena užliepsnoja panašiai, kaip matėme "Slayer" atsisveikinimo ture. Pabaigai paliekamos dainos "Violent Revolution" ir "Pleasure to Kill", po kurių daugiausiai šiandien fanų (sprendžiant pagal tai, kurių grupių marškinėlius dėvėjo "Mystic Festival" lankytojai) turėjusi grupė tradiciniu "Apocalypticon" outro baigia savo pasirodymą.
Artėjant vidurnakčiui dar lieka poros grupių koncertai. Pirmoji jų - graikai "Villagers of Ioannina City", grojantys savitą folk roką, be tradicinių instrumentų dar naudojantys ir dūdmaišį. Kitomis aplinkybėmis būtų buvę įdomi pažiūrėti jų pasirodymą, tačiau po tiek valandų jau kiek ir nuovargis apima, ir netrukus ramesnes kūrinių vietas pradeda užgožti nuo Desert scenos amerikiečių "Sanguisugabogg" skleidžiami death metalo garsai. Vėsų vėlyvą vakarą vis dar yra išlikę labai daug ištvermingų metalistų, kurie ir toje nedidelėje erdvėje sugeba užkurti circle pit'ą.
Vokalistui Devinui Swankui užsiminus, kad šiandien grupės būgnininkas švenčia savo gimtadienį, publika lenkiškai čia pat jam sudainuoja dainą, linkinčią gyventi 100 metų. O muzikantai atlieka dar porą senesnių kūrinių ("Dragged by a Truck", "Mortal Admonishment") bei pristato vos koncerto išvakarėse išleistą singlą "Permanently Fucked". Taip pirmoji festivalio diena (kurioje veiksmas didžiojoje scenoje dar nevyko, bet vakarop jau matėme ten vykusių ugnies efektų bandymus), pavadinta "apšildymu", baigiasi. Ketvirtadienį žiūrovų lauks dar daugiau įspūdžių bei pagaliau sužinosime, kuo baigėsi intriga dėl B.Dickinsono (ne)pasirodymo. Bet apie visa tai - jau rytoj.

Nuotr. autorius Vytenis Jurevičius (Vytenis Jurevičius things)