2024 Birželio 07
"Mystic Festival 2024", 2 diena: drama su laiminga pabaiga

Koncertus užsienyje lankantys, keliones perkantys, ten viešbučius užsisakantys melomanai visad turi tikimybę atsidurti tokioje situacijoje, kai dėl kažkokių priežasčių jo mėgstamas atlikėjas gali pasirodymą atšaukti. Šiemet Bruce'o Dickinsono pasirodymo laukiantys "Mystic Festival" lankytojai turėjo kelias neramias dienas, nes likus mažiau nei savaitei iki "Iron Maiden" frontmeno atvykimo į Lenkiją pasigirdo pranešimai apie prastą dainininko sveikatą koncerto Vengrijoje metu, o renginys Rumunijoje apkritai neįvyko. Intriga dėl dalyvavimo festivalyje laikėsi kone iki paskutinės dienos. Tik pasirodymo rytą neoficialiuose šaltiniuose jau buvo rašoma, kad Bruce'as jaučiasi puikiai ir kaimyninėje Lenkijoje tikrai dainuos. 
Tokia pozityvia nata prasidėjo antroji diena Gdanske. O pačiame mieste tikrai buvo jaučiama, kad šiuo metu čia vyksta didelis sunkiosios muzikos renginys - kone visur galima sutikti metalo muzikos grupių (net ir lietuviškų) marškinėlius dėvinčių turistų, o gatvėse išgirsti įvairiakalbę šneką. Popiet visi šie atvykėliai pradėjo judėti link greta buvusios laivų statyklos teritorijos, iš kurios jau mus pasitinka derinamų instrumentų garsai.

Su festivalio aplinka ir papildomomis veikomis buvo susipažinta per apšilimą, tad šiandien iškart sukime į koncertų zoną, kur poroje scenų jau prasidėjo veiksmas. Vienoje jų savo metalcore/deathcore atlieka "The Broken Horizon" iš Ispanijos. Bet taip jau būna su Sabbath scena - jei pavėlavai ateiti, pasirodymą teks stebėti iš ten, kur vaizdas akims nebus įspūdingas. Negana to, už nugaros jau pradėjo groti instrumentinę muziką atliekanti vietinė Gdynės grupė "Ampacity". Pastarasis kolektyvas nugali - čia galima užsiimti patogesnę vietą, o kol kas geras oras taip pat nuteikia maloniai. Dėl lenkų repertuaro būtų galima pasakyti taip: jei išvakarėse pačioje pabaigoje jėgų pritrūko pasižiūrėti kai kuriuos dalyvius, tai ryte, kol dar tų jėgų stygiaus nėra, "Ampacity" kūryba nuskamba visai neblogai. "O dabar jus visus kviečiame į "Gutalax" pasirodymą", - pabaigęs savo grojaraštį sako vienas narys, tuo sukeldamas didelį žiūrovų juoką.
Bet tai yra tiesa - akivaizdžiai matosi, kad daugybė žmonių labai laukia šių čekų. Kas vilki goregrind legendų marškinėlius, kas apsivilkęs kombinezonus, identiškus tiems, kuriais apsirengę scenoje būna "Gutalax" nariai. Kiti į Park sceną nešasi pripučiamus žaislus (pamenate vakarykštį ryklį?), tualetų šepečius ar kanalizacijos pompas. Taigi, prie scenos pasitinka toks vaizdas ir garsas - fone skamba kultinė Ray Parker Jr. daina iš filmo "Ghostbusters", o žiūrovai sau virš galvų mėto paplūdimio kamuolius... Kad tikrai esame sunkiosios muzikos renginyje, pavyksta patikėti tik užlipus čekams ant scenos. Į žiūrovų minią sviedžiami keli rulonai tualetinio popieriaus, kurie plevėsavo mėtomi viso pasirodymo metu. "Gutalax" vokalistas Maty pasakoja daug juokelių apie "aną galą", atliekamų kūrinių temos taip pat yra iš šios srities. "Anus Nanuk (Anus Ice Cream)", "Poopcorn", "Vaginapocalypse", "Diarrhero", "Robocock" ir kiti hitai priverčia jei ne šokti, tai bent šypsotis. "Gutalax" pasirodymas sudomina ir būrelį statybininkų, tuo metu dirbusių greta Park scenos statomame daugiabutyje. Labai linksma situacija pasirodė, kai kolektyvo frontmenas nusiuntė linkėjimus dirbantiems ant stogo, o į ten atsisukę žiūrovai taip pat pamojavo darbininkams. Surimtėję čekai papasakoja, kad į šį festivalį jie keliavo 12 valandų, tačiau dabar mėgaujasi kiekviena minute. Žinoma, neįmanoma nesimėgauti, kai grupei suteikta tokia scena ir toks fanų dėmesys. 
O šokiai tęsiasi toliau. "Jei manot, kad grosim kažką kita, galite išeiti. Likęs grojaraštis bus toks pats", - toliau juokauja Maty. Pažiūrėjęs į laikrodį vokalistas sako, kad jo kolektyvui liko 12 minučių. "Vadinasi, atliksime dar 42 dainas", - rimtu veidu konstatuoja Maty. Tiek dainų neišgirdome, bet nuskambėjo "Fart and Furious", "Sucking A Cock Of A Vietnam Veteran", "Shitbastards" ir "pasirodymas baigiasi, nes baigėsi ir alus".
Po tokios muzikinės beprotybės grįžkime į nedidelę Desert sceną, kurioje jau sutinkame britus "Massive Wagons". Gana paprastas "studentiškas" rokas, kuriame įmanoma įžvelgti nedidelių "AC/DC" ar "Motörhead" kūrybos elementų. Kaip ir anksčiau grojusių "Ampicity" atveju, kitomis aplinkybėmis daug neprarastume, jei pasirinktume kitą grupę. Bet dar neįsidienojus Lankasterio rokerių pasirodymas neprailgsta. Išgirstame "A.S.S.H.O.L.E.", "Please Stay Calm", "Gone Are The Days", o į "Generation Prime" kolektyvas įterpia B.Marley "No Woman No Cry" intarpą.   
Dar grojant "Massive Wagons" muzikantams, tuo metu pagaliau buvo atidaryta pati didžiausia Main scena. Pirmieji joje - amerikiečiai "Black Gold", turintys originalų įvaizdį, o savo muzikoje naudojantys tiek DJ pultą, tiek gyvus instrumentus. Visa tai sumaišius su hiphopu, galima gauti įdomių rezultatų. Tokios grupės, kaip "Hollywood Undead" ar tie patys "Limp Bizkit" savo laiku yra tai darę gana sėkmingai (seno sukirpimo rokeriai jau gali mesti akmenį), bet "Black Gold" kūryboje kažko pritrūko. Tad visai sąžinė negraužia, kad pirmą pusę jų pasirodymo teko praleisti.
Paskui lauke visų dėmesys krypsta į vokiečius "Kadavar", kurie porą kartų viešėjo ir Lietuvoje. Tačiau prie didžiųjų scenų šiandien teks praleisti ne vieną valandą, o dabar yra laiskas, skirtas mažiau žinomų talentų paieškoms. Čia galima pasirinkti net iš trijų variantų - lenkų stoner/hard rokeriai "Wij" iškart atkrenta, nes prie Desert scenos per žmonių spūstį neįmanoma prasibrauti. Labiausiai domino britų thrash/crossover grupė "Pest Control", dėl savo rifų bei moteriško Leah vokalo šiek tiek turinti bendrų taškų su mūsiškiais "Phrenetix". Visgi pasvėrus abiejų vokalisčių balsus, svarstyklės nusvertų Linos pusėn. Tad po kelių dainų su Lidso trašystais tenka atsisveikinti, nes pasitaiko puiki proga patogiau apžiūrėti tą Sabbath sceną, kur anksčiau akies krašteliu teko pamatyti vokiečių "Endseeker" soundcheck'ą. Taigi, kaip buvo minėta anksčiau, dėl erdvės išplanavimo (siaura, bet ilga patalpa) nėra itin patogu stebėti čia renginius, jei prieš tai neužsiėmėte patogesnės vietos. O kol žmonių nedaug, pats laikas atsistoti prieiti ten, kur pernai stovėjo kol kas vienintelė Lietuvos grupė, dalyvavusi šiame festivalyje - "Au-Dessus". O čia netrukus pasirodo minėtieji "Endseeker", grojantys death metalą su stipriu groove prieskoniu. Jau nuo antro kūrinio pirmose eilėse užverda toks mosh'as, jog tik po kurio laiko tenka nusiraminti, kad kai kurie jo dalyviai tikrai rimtai nesusipliekė tarpusavyje. Pernai diską "Global Worming" išleidę hamburgiečiai pristato tiek jo ("Hell Is Here", "Global Worming", "Violence Is Gold") tiek ankstesnius kūrinius ("Merciless Tide", "Cure"). Įsibėgėjus visam šitam death metalo malūnui aplanko mintis, kad dalis "Endseeker" pasirodymo visgi kertasi su "Thy Art Is Murder". Likti čia iki galo ar bėgti didesnėmis raidėmis plakatuose žymimos grupės? Tie, kas pasirinko pirmąjį variantą, neturėjo gailėtis. 45 min. prabėgo greit, pabaigoje Vokietijos death'erių frontmenas Lenny paragina aplankyti oficialią festivalio atributikos palapinę, kur galima įsigyti "Endseeker" marškinėlių, esančių "greta "Gutalax" merch'o". Grojaraštis baigiamas kūriniu "Possessed by the Flame", po kurio tenka skubėti Main scenos link.
Žinoma, "Thy Art Is Murder" pasirodymą stebi kur kas daugiau žiūrovų nei prieš tai čia grojusių kaukėtųjų amerikiečių, kurie šiuo metu susitikinėjo su fanais vadinamojoje meet and greet sesijoje. Ar apima apmaudas, kad dalies "Thy Art Is Murder" šou pamatyti neteko? Ir taip, ir ne. Australai puikiai valdė publiką, kuri klusniai vykdė visus naujojo grupės frontmeno Tylerio Millerio nurodymus ir apskritai Sidnėjaus kolektyvas tinkamas XXI a. sunkiajai muzikai reprezentuoti. Bet truputuką apima gėdos jausmas, kai vokalistas kviečia drauge prisijungti atlikti dainą, kurią "visi žino", bet iš grojaraščio pavyksta atpažinti tik "Holy War" ir "Keres"...
Po to visa minia vėl grįžta prie Park scenos, kur jau groja metalo old-school'o mėgėjų grotuvuose kur kas dažniau apsilankantys vokiečiai "Sodom". 2019-aisiais šie Gelzenkircheno scenos klasikai viešėjo Lietuvoje, tačiau mūsų reportažuose Tomo Angelripperio komanda buvo aprašyta net prieš keliolika metų. Per tą laiką daug vandens nutekėjo, ne kartą keitėsi sudėtis, bet kūryboje išliko tas pats senas geras teutoniškas thrashas. Išgirstame vos vieną naują kūrinį "Sodom & Gomorrah", o didžiąją dalį likusio grojaraščio sudaro seni hitai ir ankstyvosios kompozicijos - "Christ Passion", "The Saw Is the Law", "Blasphemer", "Outbreak of Evil". Grupės lyderis čia pat atkemša alaus butelį, lenkiškai taria "į sveikatą" bei atlieka "Sodomized". Tomas padėkoja lenkams už šiltą priėmimą visų pastarųjų "Sodom" koncertų metu, pristato šiandien greta jo stovinčius bendražygius ir vėl sugrįžta prie klasikos, kurią itin entuziastingai sutinka publika - per "Nuclear Winter", "Agent Orange" bei "Remember the Fallen" kyla didžiausias judesys tarp jos. Į paskutiniąją dainą "Bombenhagel" grupė įpina dar ir Vokietijos himno melodiją bei atsisveikina.    
Pagaliau ateina ilgai lauktas momentas. Visose kitose erdvėse veiksmas sustabdomas (tokią privilegiją kitomis dienomis turės tik "Paradise Lost" ir Kerry Kingas), o visi žiūrovai gali eiti prie pagrindinės scenos, ant kurios už 15 min. lips Bruce'as Dickinsonas su savo soline grupe. Ekrane - naujausiojo albumo "The Mandrake Project" motyvai, muzikantai jau pasiruošę ir ilgai lauktas koncertas pradedamas nuo "Accident of Birth". Prie "Iron Maiden" frontmeno solinės veiklos prisidėję muzikantai iki šiol gyvi ir sveiki, bet dėl pagrindinės Bruce'o grupės užimtumo atrodė, kad šių kūrinių niekad neteks išgirsti gyvai. "Abduction", "Laughing in the Hiding Bush", naujasis "Afterglow of Ragnarok" bei netgi "Faith" iš projekto "Skunkworks" laikų suteikia ypatingas emocijas. O kokios formos dainininkas atvyko į Gdanską? Puikios. Net nesitiki, kad vos prieš kelias dienas šią roko legendą sveikatos bėdos netgi privertė atšaukti koncertą.  
Nors šiandien "Iron Maiden" atributiką vilkinčių fanų yra labai daug, tačiau susidaro įspūdis, jog išskyrus pirmąsias publikos eiles, kiti žiūrovai buvo gan pasyvoki. Bet ir dalis jų prisijungia padainuoti ar bent pafilmuoti "Tears of the Dragon" atlikimo.
Per "Resurrection Men" B.Dickinson'as įrodo, kad moka mušti perkusinius instrumentus, o po "Rain on the Graves" vokalistas pagroja... tereminu. Dar po poros dainų ši sunkiosios muzikos legenda pristato drauge esančius kitus muzikantus (labai gaila, kad šiame ture nedalyvauja gitaristas bei daugybės Bruce'o dainų bendraautoris Roy Z), atlieka "The Tower" ir "Road to Hell". Sulig paskutiniais akordais iš dangaus pradeda kristi lietaus lašai, tačiau tai jau nėra labai svarbu - šiandien labiausiai lauktas pasirodymas sėkmingai praėjo.
Dėl didelės žmonių spūsties sugaištamos bent 5 minutės, kad grįžtume prie Park scenos, ant kurios jau groja dar vienas labai įdomus, vertas pagarbos bei niekada Lietuvoje nematytas kolektyvas "Biohazard". Laimei, lietus neįsismarkuoja, o skambant "Down for Life" pavyksta pagaliau prasibrauti prie albumo "State of the World Address" viršeliu papuoštos scenos. Kas jau kas, o šie Bruklino hardcore/groove veteranai moka vėsų vakarą išjudinti publiką - "Tales From the Hard Side", "Urban Discipline" ar "Black and White and Red All Over" nepalieka abejingų.  
Nors kiek daugiau nei prieš dešimtmetį atsikūrusi grupė įrašė tuomet naują albumą, šįkart gyvai girdime tik klasiką: garsioji filmo "Krikštatėvis, II dalis" citata apie draugus ir priešus pereina į "Retribution" bei dar nuskamba "Victory", "Wrong Side of the Tracks". Vieną atokvėpio minutę Evanas Seinfeldas papasakoja apie savo lenkiškas šaknis, taip pat prisimena, kad būtent ši šalis buvo viena pirmųjų, išskėstomis rankomis sutikusi anuomet sensacingai už Atlanto išgarsėjusius muzikantus. Pasirodymas baigiamas kūriniais "Punishment" ir "Hold My Own", o dabar ateina laikas paskutiniam koncertas didžiojoje scenoje šiandien.
Jei per apšilimo dieną bent trumpam pavyko gyvai išvysti apie 80 proc. tądien koncertavusių grupių, šiandien dėl didesnių atstumų ar labiau susikertančių tvarkaraščių nepamatytų kolektyvų yra kur kas daugiau. Bene didžiausi nuostoliai - neblogai mums pažįstami islandai "Skálmöld", Nyderlandų rokeriai "Dool" bei švedų death metal grupė "Lik". Be abejo, šio vakaro dienotvarkė yra patogi lankytojams, norintiems pamatyti "Machine Head" pasirodymą, kuriam ir skirta šiandien rekordiškai daug laiko - pusantros valandos. Pasižiūrėti 5 metus Gdanske nekoncertavusių amerikiečių susirenka gal net dar didesnė minia nei stebėjusi B.Dickinsoną. Be to, ši publika buvo daug aktyvesnė - tik per įžanginę "Imperium" ar lėtą ir liūdną "Darkness Within" buvo iškelta į viršų daug telefonų. Kitu metu žmonės dainavo, šokinėjo, paprašyti rodė vieno ar dviejų pirštų kombinacijas.
Visų pirma, reikia paminėti puikiai įrengtą sceną, nuostabų garsą ir įspūdingus ugnies efektus. Tiesa, virš žiūrovų galvų skraidęs bei vėsius oro gūsius pūtęs filmuojantis dronas truputį erzino, bet viską atpirko vaizdas ir garsas ant scenos. Kitados Robbo Flynno kompanija grojo Vilniuje, kur surengė net 3 val. trukmės pasirodymą. Šiandien kolektyvas turi dvigubai mažiau laiko, tad grojaraštyje palieka tik didžiausius hitus bei kol kas naujausiojo disko "Of Kingdom and Crown" porą kūrinių. Skambant "Ten Ton Hammer", "Old" ar "Locust" milžiniškame ekrane matome jų albumų viršelių fragmentus, kai kurie kūriniai iliustruojami degančio Paryžiaus vaizdais, o vėliau čia stambiu planu matome tai, kas vyksta scenoje arba šalia jos. O čia vyksta daug įdomių dalykų. Jau klasika yra tapęs momentas, kai Robbas savo alų meta į publiką, jo beveik neišlaistydamas. Daug grupių šiandien filmavo savo circle pit'us, o "Machine Head" lyderis pries atlikdamas "Choke on the Ashes of Your Hate" taip pat paprašo užsukti ratą, kuris "bus didžiausiais šį savaitgalį". Ar jis toks buvo, nežinia, bet lenkai ar šios šalies svečiai čia tikrai nepasišiukšlino. Finalui paliekami ankstyvieji hitai "Bulldozer", "From This Day" bei "Davidian". Bisui iškvieti muzikantai sugroja beveik 10 min. trukmės "Halo", kuriuo ir uždaro šiandien didžiosios scenos renginius.Festivalis tuo dar nesibaigia. Po atviru dangumi paskutiniesiems patikėta šveicarams "Zeal & Ardor", taip pat ne kartą viešėjusiems Lietuvoje. Bet su jais yra taip: arba labai mėgsti, arba - ne. Po poros dainų visgi tenka palikti "Mystic Festival" teritoriją, nes dar eilėje laukiantis dark ambient "Trepaneringsritualen" projektas per daug išsiskiria iš visų matytų atlikėjų, kad būtų jėgų ir noro laukti šio švedo menininko pasirodymo. Šiandien įspūdžių buvo daug, rytoj jų lauks ne ką mažiau.  Nuotr. autorius Vytenis Jurevičius (Vytenis Jurevičius things)

Komentarai
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?