2024 Birželio 09
"Mystic Festival 2024", 3 diena: nuo žvarbių orų gali išgelbėti muzika

Trečia "Mystic Festival" diena džiugino būsimais pasirodymais, bet visą euforiją nuslopino sinoptikų žinios. Per renginio apšilimą tvyrojusią šilumą galime pamiršti, o smarkiai atvėsę orai buvo tinkami mosh'ui, šokinėjimui nuo scenos, dalyvavimui "mirties sienoje", bet ne ramiam klausymui. Negana to, kai jau atėjo laikas judėti Gdansko laivų statyklos link, prasidėjo dulksna. Laimei, tikru lietumi ji nevirto, bet dėl viso kito meteorologai nesuklydo – nuo vėlyvos popietės iki vakaro laikėsi ganėtinai žvarbūs orai. 
Kaip visada, arčiau festivalio zonos vyksta intensyvesnis žmonių judėjimas. Įdomi detalė dėl lankytojų aprangos:  tik "Megadeth" gerbėjai buvo matomi visą festivalio laiką, o ne tik tą dieną, kai D. Mustaine'o komanda turėjo lipti ant scenos. Šiandien "Insomnium", "Accept" ar "Paradise Lost" fanų taip nemažai, bet kitomis dienomis juos sutikti buvo ganėtinai sudėtinga.

Penktadienio kultūrinė programa prasideda panašiai, kaip visad - pažintimi su Lenkijos grupe. Birželio 7-osios koncertus pradeda heavy/speed metalą grojantys "Rascal". Stebėti šio Varšuvos kolektyvo pasirodymo susirenka nemažas būrys klausytojų, kurie netgi nedidelėje erdvėje sugeba susikurti sau patogias sąlygas ne tik moshui, bet ir "mirties sienai". Tikėtina, kad žiūrovai tai darė savo malonumui, o ne norėdami sušilti - debesims prasisklaidžius, pasirodė saulė ir tokiu oru buvo visai malonu stebėti koncertą pasyviai. "Rascal" kūryba nėra kažkuo išskirtinė, tačiau NWOBHM judėjimo dalyvių įkvėpta lenkų atliekama muzika pasirodė tinkama dienos pradžiai.
Muzikantai per jiems skirtą laiką stengėsi supažindinti su pernai pasirodžiusio debiutinio ilgagrojo "Lost Beyond Reason" repertuaru ("Running Out of Air", "Soldiers of Hell"), o atlikdamas senesnįjį kūrinį "Kingdom of Misery", grupės frontmenas Kacperas tikėjosi, kad jam dainuoti padės "vienas ar du dainą žinantys" klausytojai. 
Po gerų 45 minučių atidaroma kur kas didesnė Park scena, o joje pirmieji pasirodo norvegai "Blood Command". Bergeno ketveriukės kūryba apibūdinama post-hardcore / punk terminu, kuris iš pradžių pasirodo kiek klaidingas. Treningų, hipsteriškų grupės narių ūsų ir kiek sunkesnio nei Avril Lavigne vokalo derinys truputį glumino, bet rezultatas gavosi visai įdomus. Frontmenė Nikki priminė, kad rudenį pasirodė naujas albumas "World Domination", kuris "yra labai sunkus". Kad šiuose žodžiuose yra tiesos, netrukus įtikina kūrinys "Forever Soldiers Of Esther". Dar ne itin gausiai susirinkę žiūrovai labai teigiamai reaguoja į nuo scenos sklindančias keistenybes. Per vieną dainą Nikki paprašo publikos padaryti wall of death, nepaisant to, kad netrukus skambėsianti kompozicija bus... pop baladė. Per dar vieną kūrinį vokalistė pasileidžia per klausytojų rankų jūra bei tuo metu dar sugeba parodyti porą gimnastikos figūrų.  
Po tokių pakvailiojimų ateina laikas surimtėti, nes jau atidaroma didžioji Main scena, kurioje jau laukiame suomių "Insomnium". Su šiauriečių muzika ateina ir vėsa - saulė pasislepia, užleisdama vietą žvarbiems vėjo gūsiams, įnešusiems dar daugiau magijos į grupės, kurios iškilimą iš arti matė Lietuvos metalistai, pasirodymą.  
Ankstyvą popietę didelio anšlago dar nėra, bet melancholiškųjų muzikantų pasirodymas vis tiek sutraukia nemažą būrį fanų. Pradėję grojaraštį nuo naujausio albumo "Anno 1696" repertuaro, vėliau koncertas tęsiamas su "Ephemeral". Paskui vėl sugrįžtama prie šviežios dainos "Lilian", o senos kūrybos mėgėjai pamaloninami "The Killjoy" atlikimu. Po "While We Sleep" grupės lyderis Niilo Sevänenas paklausia publikos, ar ši norėtų išgirsti dar vieną kūrinį. Be abejo, taip. Pabaigai paliekama "Heart Like a Grave", po kurios net ir per ramesnes dainas šėlusi publika padėkoja muzikantams.
"Crowbar" ar "Vltimas"? Tokį rebusą tenka spręsti netrukus, nes beveik persipina šių abiejų kolektyvų pasirodymo laikai. Nugali antrieji, nes didelį vaidmenį suvaidina ir koncerto lokacijos faktorius. Amerikietišką sludge doom'ą tektų žiūrėti vėsiame lauke, o tarptautinis blackened death / thrash projektas koncertuos uždaroje patalpoje. Tad po poros "Crowbar" dainų judame nuo Park scenos link Shrine, kur lankytojus pasitinka "Vltimas" logotipas, o netrukus grupė pradeda savo šou. Muzikantai startuoja su tituliniu naujausio albumo "Epic" kūriniu, kurį iškart keičia "Invictus" bei "Mephisto Manifesto". Tik po "Exercitus Irae" lyderis Davidas Vincentas pasisveikina su Lenkijos publika bei primena, kad šiuo metu jo grupėje būgnais groja būtent jų tautietis Pawełas Jaroszewicz'ius. Tada prisimenamas ir senasis repertuaras - išgirstame "Last Ones Alive Win Nothing" bei "Something Wicked Marches In". 
Mažai bendravęs ir po skrybėle galvą slėpęs "Vltimas" frontmenas tik retkarčiais paklausdavo publikos, ar ši vis dar yra su muzikantais arba tiesiog užsinorėdavo išgirsti visų žiūrovų balsus. Sugrojęs "Everlasting", kolektyvas atsisveikina.
Kiek nustebina tas faktas, kad po pasirodymo prie bet kurio išėjimo buvo gan didelės spūstys. Klausimas, ar buvusio "Morbid Angel" nario kūryba pritraukė tiek žiūrovų, ar tiesiog į savaitgalio renginius buvo parduota daugiau bilietų, išliko retorinis.
Kitas kolektyvas didžiojoje scenoje - "Life of Agony". Perėję visus įmanomus ir neįtikėtinus grupės ar asmenybių virsmo etapus, šiandien muzikantai drauge jau dešimtmetį dideliuose renginiuose vėl groja muziką, kuri grunge'o karaliavimo laikais gerokai sudrumstė to meto vandenis. Ekscentriškasis vokalistas Mina Caputo padėkoja tiems, kurie palaikė kolektyvą 90-aisiais bei sakosi šiuo metu matantis daug "old-school fanų". Pastarieji turėjo likti patenkinti pasirodymu, nes nors buvo ir kiek vėlesnių dainų ("Weeds"), nemažą grojaraščio dalį sudarė pirmųjų dviejų diskų kūriniai ("Lost at 22", "Underground"). Vieną kompoziciją "Life of Agony" dedikuoja jauniesiems fanams - t.y., tiems, kas grupės "iki šiol nežinojo, bet kuriems dabar patinka" jų atliekama kūryba. Dar spėję paklausę žiūrovų, ar šie jau laukia šiandien toje pačioje scenoje koncertuosiančių "Megadeth", Niujorko muzikantai atsisveikina su ankstyvuoju savo hitu "This Time".
Kitados Vilniuje "Amorphis" apšildę norvegai "Leprous" per tą laiką šovė į aukštumas ir dabar yra tarsi visai kitas kolektyvas. Tačiau jų pasirodymą tenka aukoti vardan pietų pertraukos, nes vėliau nusimato maratonas, susidėsiantis iš trijų puikių grupių koncertų.
Pirmoji jų - "Paradise Lost". Prieš porą metų šie britai viešėjo pas mus, o Lenkijoje jie koncertuoja dar dažniau. Kuo nustebinti žiūrovus, jei per tą laiką nepasirodė naujas albumas? Ogi reikia surengti apklausą ir fanų paprašyti išrinkti tas dainas, kurias šie norėtų išgirsti gyvai. Balsavimas įvyko, grojaraštį atspėjęs gerbėjas galėjo laimėti plakatą su muzikantų autografais, o visiems "Mystic Festival" lankytojams beliko ateiti prie Main scenos. Kitose erdvėse veikų beveik nebuvo - mažiausioje Sabbath scenoje tuo metu savo pasirodymą baiginėjo "Bob Vylan", o "Accept" susitikinėjo su gerbėjais. Visgi įmanoma buvo visur spėti sudalyvauti, nes kiek netikėtai užsitęsė "Paradise Lost" pasirodymo pradžia. Jei itin retais atvejais kelios grupės sau leido kokiomis 3 minutėmis užtęsti pasirodymą, tai britiško gothic metalo legendos pasirodė 10 minučių vėliau. Labai tikėtina, kad tai lėmė kažkokios techninės problemos, kurios, deja, vis išlįsdavo ir vėliau. Ypatingasis grojaraštis pradedamas nuo "Enchantment", kurio pradžią kiek apkartina prastas vokalo įgarsinimas. Paskui pereinama jau prie šio amžiaus kūrinio "Tragic Idol", kurį keičia kultinis "Hallowed Land". Tada laukia netikėtumas - grupės frontmenas Nickas Holmesas pristato dainą "Mouth". Dainininkas juokiasi, jog net pats neatsimena, kada paskutinį kartą ją atliko gyvai. O per "Forever Failure" įvyksta juokingas nutikimas - po sceną skraidžiojusį droną "Paradise Lost" vokalistas beveik paliečia ranka, o šis... nukrinta ant grindų. "Kiek kainuoja šitas daiktas?" - klausia dainininkas, dievagojęsis, kad to aparato tikrai net neprilietė. Kai dronas visgi vėl pakilo, Nickas lengviau atsiduso, o žiūrovai prapliupo plojimais.
Dar po poros kompozicijų vokalistas gurkšteli alaus ir sau būdingu humoru sako: "Aš žinau, kad tai nėra pats geriausias alus, bet jis vis tiek yra geresnis už anglišką. Bet kuris alus yra geresnis už anglišką"
Tada išgirstame dar kelis hitus - "Say Just Words", "Embers Fire". Pačioje pabaigoje turėjo nustebti net daug britų koncertų matęs žiūrovas - finalinei dainai buvo paliktas "Bronski Beat" koveris "Smalltown Boy", kurį kitados labai nenoriai įrašė patys muzikantai ir kurį šiandien taip šiltai priėmė publika.        
Beje, be neįprasto grojaraščio Gdanske buvo dar vienas naujas dalykas, ko nematėme Vilniuje. Gitaristas Gregoras Mackintoshas galiausiai nutarė nevaidinti jaunuolio, o šįkart ant scenos lipo ne juodai dažytais plaukais, o su žila šukuosena bei vešlia barzda. Greta savo pliktelėjusių kolegų jis atrodė tikrai kietai!
"Paradise Lost" pasirodymas buvo įdomus, nors ir pritrūko kai kurių hitų (nejaugi į grojaraštį fanai neišrinko "The Last Time", "True Belief" ar "Eternal"?). Bei kaip jau purkštauja fanai internete - iš techninės pusės koncertas ne visiškai pavyko. Bet teigiamų emocijų buvo vis tiek labai daug ir su jomis keliaujame toliau.
Jei britai savo pasirodymą pradėjo 10 minučių vėliau, visgi savo grojaraštį jie užbaigė laiku. Tačiau bet kokiu atveju, prisibrauti iki Park scenos reikia bent kelių minučių. Kol minia prie jos prieina, čia scenoje grojantys "Accept" jau buvo atlikę pirmąją dainą "The Reckoning". Be to, prie scenos būriuojasi gausybė žmonių, tad norintiems gero vaizdo ir garso teks truputėlį apsišarvuoti kantrybe. Festivalyje visad vyksta žiūrovų judėjimas, vadinasi, yra labai didelė tikimybė, kad vėliau atėjusiems fanams visgi pavyks prieiti arčiau scenos. Taip ir nutinka - klasikinius hitus "Living for Tonite" ir "Restless and Wild" jau galima stebėti iš patogesnių pozicijų. 
Pati scena papuošta "Accept" naujausio disko "Humanoid" dekoracijomis, o vokalistas Markas Tornillo būtent ir primena, kad grupė šiuo metu keliauja pristatyti šį darbą. Ta proga sugrojamas "Straight Up Jack".
Dar po kelių dainų atliekamos ištraukos iš 1981-1983 m. periodo repertuaro - išgirstame "Demon's Night", "Starlight", "Losers and Winners" ir "Flash Rockin' Man" fragmentus. Tada ateina eilė didiesiems hitams. Ar ne per anksti jiems? Iš dalies, taip. Soliniuose koncertuose daugiau dėmesio skiriama "Humanoid" dainoms, o šiandien girdėjome vos dvi (pirmąją jų didelė dalis žiūrovų pražiopsojo, nespėjusi ateiti nuo Main scenos). Tačiau muzikantų noras supažindinti su legendinėmis kompozicijomis festivalinę auditoriją suprantamas. 
Tad netrukus nuskamba "Princess of the Dawn" bei "Metal Heart", o po jų sulaukiame jau šio amžiaus sėkmingiausiųjų hitų "Teutonic Terror" ir "Pandemic". Finalui vėl belieka klasika - "Fast as a Shark", "Balls to the Wall".
Buvo gerai, bet būtų smagu kolektyvą pagauti ir solinio turo koncerte. Kažkada stabiliai aplankydami Lietuvą, jau trečią kartą iš eilės šias vokiečių heavy metal legendas tenka aprašyti iš svečių šalių. O bene svarbiausia naujiena "Accept" stovykloje nutikusi po paskutinės mūsų aprašytos koncerto apžvalgos - europiniame ture nedalyvauja gitaristas Philipas Shouse. Skeptikai sako, kad kažin ar apskritai grupei reikalinga ta trečioji gitara. Vienas neabejotinai pozityvus dalykas, nutikęs nuo to laiko, kad iš šešeto "Accept" vėl tapo kvintetu - pastaraisiais metais į scenos gilumą pastumtas dar vienas legendinis gitaristas Uwe Lulis šiame ture vėl yra puikiai matomas. 
Pagrindinė grupė šiandien - "Megadeth", kurios pažiūrėti plūsta minios. Poroje Baltijos valstybių (Estijoje ir toje pačioje Lenkijoje) Dave'o Mustaine'o komanda lankėsi lygiai prieš metus, o per tą laiko spėjo įvykti rokiruotė gitaristų gretose. Daugiau šeimai laiko skirti panorusį brazilą Kiko Laureiro pakeitė jaunas suomis Teemu Mäntysaari. Tad toks sąstatas vėl atvyko į Lenkiją pristatyti thrash metal klasikos bei naujausiojo disko "The Sick, the Dying… and the Dead!" dainų. Nuo pastarojo titulinės kompozicijos ir pradedamas vakaras, o jį vienas paskui kitą keičia "Dread and the Fugitive Mind" bei "Skin o' My Teeth".
Tik po "Hangar 18" Dave'as pasisveikina, paklausia kaip mums sekasi, bet apskritai nedaugžodžiauja ir šįkart neišgirstame jokių perliukų, be kurių apsieina retas jo grupės koncertas. Tačiau išgirstame daug puikių kūrinių - pirmąjį "Megadeth" hitą nr.1 "Trust", pašėlusio tempo "Tornado of Souls" bei kitados MTV uždraustą "A Tout le Monde". Tada D.Mustaine'as primena, kad kolektyvas turi albumą, nuo kurio išleidimo jau prabėgo pora metų, o ta proga sugrojamas "We'll Be Back".
Pačiai pabaigai - dainos, kurias yra girdėję net mažiau "Megadeth" veikla besidomintys metalistai: "Symphony of Destruction" ir "Peace Sells". Per pastarąją ant scenos išeina ir kolektyvo talismanas Vic Rattlehead. Palikęs sceną, bet po nedidelės pauzės čia vėl sugrįžęs grupės lyderis pasidžiaugia, jog šiame festivalyje šiandien sugrojo daug puikių grupių, o atsisveikinimui meta paskutinį kozirį - "Holy Wars... The Punishment Due".
"Tikiuosi, kad smagiai praleidote laiką, nes mes - tikrai taip", - Dave'as ištaria tradicinę finalinę frazę ir taip pat palinki visiems saugiai grįžti namo, nes tikisi visus mus sutikti jau kitame savo koncerte.
Kaip buvo minėta pačioje pradžioje, vos prasidėjus penktadieniui gerokai neramino sinoptikų prognozės. Visgi puiki programa labiausiai lėmė tai, kad ši diena prabėgo labai greitai, o pamatyti atlikėjai leido užsimiršti, jog vienu metu buvo vos 10 laipsnių šilumos. 
Penktadienio renginius uždaryti patikėta lenkų black metalo kolektyvui "Furia". Savita ir įdomi grupė, bet jėgų po vidurnakčio vis mažiau, o jų dar tikrai prireiks paskutiniajai dienai. Tad po kelių "Furia" dainų su "Mystic Festival" atsisveikiname. Tačiau išsiskyrimas bus labai trumpas - jau rytojaus dieną čia vėl sugrįš sunkiosios muzikos mėgėjai, kurių lauks ne vienas ypatingas pasirodymas.

Nuotr. autorius Vytenis Jurevičius (Vytenis Jurevičius things)

Komentarai
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?