Ko gero, neretai prieš klubinį koncertą nei patys muzikantai, nei į renginį einantys žiūrovai net nenumano, ko galima šį vakarą tikėtis. Tačiau tikrai būna ir taip, kad iš anksto lengva nuspėti, jog publikos susirinks labai daug, o ant scenos lipsiantys kolektyvai pasistengs, kad įspūdžiai išliks ilgam. Tam reikia ypatingos progos bei stipraus sąstato. Daugybę metų įrašinėto "Burying Place" albumo pristatymas - būtent ir yra ta ypatinga proga. Pridėkime dar tris vieną kitos vertas lietuviškas grupes ir gauname renginį, kurio nevalia nepraleisti.
Apie artėjantį kovo 18 d. koncertą socialiniuose tinkluose buvo pakankamai daug informacijos, o feisbuke albumo pristatymu susidomėjo virš 700 žmonių, iš kurių beveik 200 buvo prižadėję dalyvauti. Jei iš tikrųjų didžioji dalis atvyks, ar visi norintys sutilps tarp klubo "nArauti" sienų? Be to, net ir pagaliau atėję pavasariški orai gražų šeštadienio vakarą kvieste kvietė visus death metal fanus susirinkti prie Konstitucijos prospekto 23-ojo pastato. 

Likus keliolikai minučių iki oficialios koncerto pradžios prie scenos žiūrovų buvo dar nedaug, tačiau klubo stalai bei baro prieigos buvo apsėstos old-school'inių metalistų bei jaunesnės kartos atstovų. Būtent jaunų veidų trūkumas sunkiosios muzikos renginiuose yra įvardijamas, kaip viena didžiausių problemų, bet po praėjusio šeštadienio galima padaryti išvadą, kad "Burying Place" turi daug fanų, kurie dar nebuvo gimę tuo metu, kai Giedriaus Ambraziejaus kultinė grupė pradėjo savo veiklą. Iki solinizantų išėjimo ant scenos buvo likusios dar pora valandų, bet retkarčiais iš scenos užkulisių vis pasirodanti "Burying Place" siela kaskart susilaukdavo sveikinimų bei folkloru tapusių skanduočių. O atidaryti oficialiąją dalį buvo patikėta death/doom tradicijų tęsėjams "Sullen Guest", kurių soundckeck'o pasižiūrėti prisirinko kone pilna salė. Mindžiukuojantiems nekantriausiems žiūrovams vėliau buvo paaiškinta, kad dar truputėlį teks palūkėti, kol bus išspręstos visos techninės problemos bei vakaro vedėjas Tomas Balaišis-Sėkla tars įžanginį žodį. Po gero pusvalandžio pagaliau išvystame šią 90-ųjų ikoną, kuris pastaruoju metu sunkiosios muzikos renginiuose tokiame vaidmenyje matomas itin retai (gal "True & Evil Metal Fest 2015" buvo paskutinis kartas, kai Sėkla ant scenos laikė mikrofoną?). Dėl vieno dalyko T.Balaišis yra visiškai teisus - jei fanai daugybę metų laukė "Burying Place" albumo, nebuvo sunku išlaukti tą papildomą pusvalandį, kol "Sullen Guest" susiruoš savo pasirodymui. Pastarasis kolektyvas neretai į savo koncertus įterpia papildomus šou elementus (drabužius su gobtuvais vilkinčios bei žibintus laikančios merginos ar pan.), tačiau šįkart pirmame plane buvo tik muzika. Kai skamba tokie kūriniai, kaip "Come With Me" ar "Nothing Will Be Forgotten", rodos nieko ir netrūksta. 
Ši grupė savo egzistavimo trukme buvo jauniausia iš visų tą vakarą grojusių kolektyvų, tačiau prisiminę netolimą praeitį, rasime ne vieną priežastį, kodėl doomeriai buvo pakviesti šiandien pagroti bei atrasime ne vieną sąsają ir su šio vakaro kaltininkais. Dabartinis "Sullen Guest" narys Arūnas mušė būgnus ankstyvosiose "Burying Place" demo kasetėse bei nereikia pamiršti, kad pastarojo kolektyvo frontmenas Mykola kitados yra buvęs ir "Sullen Guest" vokalistu. Be to, stebint muzikantus scenoje, turbūt ne vienas 90-ųjų scenos liudininkas prisiminė ir šlovingus "Dissonance" laikus. 
Pirmajai grupei nulipus nuo scenos, vėl mikrofoną paėmęs Sėkla pristato "Stormgrey" muzikantus, išvardina visų jų nuopelnus bei pasiekimus ir bene energingiausia vakaro dalis prasideda.
Jei pirmąją renginio valandą publika įdėmiai bei ramiai stebėjo veiksmą scenoje, tai "Stormgrey" išjudino žiūrovus bei dar labiau įkaitino visą klubą. Scenos veteranai dar kartą įrodo, kad jie turi pakankamai jėgų ne tik sugroti savo grojaraštį, bet ir nestokoja kūrybinių idėjų - be pažįstamų dainų ("Grinder for Thy Flesh", "DNA of Chaos" ir t.t.) išgirdome ir šį tą "visiškai nauja ir negirdėta". Nuo scenos šokinėjantys žiūrovai, alumi aplaistytos grindys, nesibaigiantys mosh pit'ai. Tokia buvo antroji koncerto valanda ir galiausiai priartėjo istorinis ir jaudinantis momentas. 
Ne vieną dešimtmetį įrašinėtas ir praėjusią gegužę dienos šviesą išvydęs "Burying Place"  albumas pagaliau pristatomas scenoje! Bet net jei tas albumas nebūtų išleistas, vėl gyvai išvysti grojančią Ambraziejaus kompaniją būtų buvusi didelė šventė, nes nuo paskutiniojo grupės koncerto prabėgo daugiau nei 5 metai. Per tą laiką pasikeitė gitaristas, frontmenas nusirėžė plaukus, tačiau muzikantai išsaugojo tuos pačius "Coroner" marškinėlius bei energiją. Žinoma, svarbiausias penkmečio pasiekimas - "Burying Place" kompaktinį diską ar vinilinę plokštelę savo namuose jau turi ne vienas metalistas. Daug jų šiandien pasipuošė ir naująja atributika, kurią vilkint dar smagiau klausytis gyvuose pasirodymuose girdėtų kūrinių, kuriuos pagaliau galima klausytis ir savo namuose. "In the Light of Burning Churches" albumo repertuaras ir sudaro didžiąją dalį šiandieninio grojaraščio, o desertui atliekamas "Pestilence" koveris "Land of Tears", skambėdavęs koncertuose ir anksčiau. Per "Burying Place" pasirodymą publika buvo santūresnė, nei grojant "Stormgrey", tačiau retkarčiais žiūrovai ir čia įsisukdavo į brutal pasiutpolkių sūkurius.
Kaip neretai nutikdavo laukiniais 90-aisiais, taip ir šįkart nuo planuotos programos buvo atsiliekama bent pusvalandžiu, tad paskutinioji grupė "Mandragora" ant scenos užlipa jau po vidurnakčio. Dauguma publikos visgi išsaugojo jėgas dar vienai sunkiosios muzikos dozei ir tik nedidelė žiūrovų dalis nutaria išskubėti namo arba likusią vakaro dalį praleisti prie baro. O pasilikusieji prie scenos galėjo pasimėgauti melodingiausia šio vakaro dalimi. Šis kolektyvas scenoje yra jau ketvirtį amžiaus, bet taip pat negyvena vien tik senais prisiminimais - grojaraštis buvo orientuotas į vėlyvąjį periodą: antrąjį diską "Carnal Cage" bei naujausiąjį albumą "[d]Æscend". Šiuos darbus skiria dešimtmetis, tačiau tikėtina, kad naujos kūrybos nereiks tiek laukti - tą vakarą pirmieji išgirdome ir visiškai naują dainą. O pašėlti pagal "Unconsciousness", "Curse of Existence" ar "Rise" smagu  vėl ir vėl. Pabaigai paliekama "Torn", po kurios 6 valandų trukmės maratonas pasibaigia, tačiau daug žmonių dar pasilieka klube pasidalinti įspūdžiais bei prisiminimais.
Lietuvos sunkiosios muzikos istorijoje yra ne vienas atvejis, kai beveik įrašytas albumas, deja, taip ir nepasiekė klausytojų... Laimei, tarp tokių grupių jau nebėra "Burying Place". Jei esate iš tų nedaugelio Vilniaus metalistų, kurie šeštadienį neapsilankė klube "nArauti", tikėtina, Lietuvos metalo patriarcho grupės dainos dar ne kartą skambės jūsų namuose. 

Renginio FOTOGRAFIJŲ GALERIJA