Vartant žurnalą "Classic Rock", į akį krito festivalio "Rock Imperium" reklama. Solidus dalyvių sąstatas, patogi data ir vieta, tinkama paimti kartu ir šeimą - šios dedamosios įjungė kažkokį impulsą, kad reklama nenugrimzdo užmarštin, ir gerą savaitę vis primindavo apie save. Jeigu jau taip - vadinasi, reikia pagalvoti rimčiau.
Pradedu nuo nusigavimo iki Kartaginos. Tai pasirodė sudėtingiausias kelionės planavimo etapas. Tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Ispaniją yra nebent į Barseloną ar Madridą, bet kainuoja pakankamai brangiai, o ir tie didieji miestai ganėtinai toli nuo Kartaginos, tenka ieškoti kitų kelių. Arčiausiai Kartaginos yra Mursijos oro uostas, pradedu dėlioti įvairius variantus su juo. Galų gale pavyksta sukonstruoti pakankamai padorų variantą - trečiadienio vakare skrydis į Londoną, nakvynė šalia oro uosto esančiame viešbutyje, ketvirtadienį ryte skrydis į Mursiją. Atgal kelionė gaunasi tuo pačiu keliu, tik be nakvynės - trečiadienį ryte į Londoną, keturios valandos oro uoste ir skrydis į Vilnių. Uf, pradžia jau yra.

Pati Kartagina, man pradėjus rimčiau dėliotis galimybę čia apsilankyti, nelabai ką turėjo pasiūlyti apsigyvenimo klausimu - arba labai brangu, arba nepatogu. O kadangi jau buvo sugalvota, jog festivalis bus derinamas su šeimos atostogomis, reikėjo, kad tiek muzikos mėgėjas, tiek kiti poilsiautojai turėtų pakankamai geras sąlygas. Paaiškėjus, jog į festivalį bus paleistos autobusų linijos, sujungiančios su keliasdešimt kilometrų aplink esančiais labiau tinkančiais saulę ir jūrą vertinantiems turistams San Javiero ir La Mangos miestais, pasirenkamas pastarasis. La Manga - kažkas panašaus į mūsiškę Kuršių neriją, iš vienos pusės skalaujama Viduržemio jūros, iš kitos - dar šiltesnės Mar Menor. Išnuomoti apartamentai leidžia vienu išėjimu pasimaudyti abiejose pusėse - iki beveik 30 laipsnių įšilusi Mar Menor pasiekiama išėjus iš namo kiemo ir perėjus gatvę, 25 laipsnių vandeniu viliojanti Viduržemio jūra už kelių šimtų metrų kitoje pusėje.
Du kartus į dieną nuo vieno viešbučių išvažiuoja melomanus į festivalio vietą gabenantis autobusas, grįžta jau tik kartą, pasibaigus tos dienos koncertams. Pirkdamas autobuso bilietus pasirenku dvi dienas vykti vėlesniuoju, o šeštadienį perku į ankstesnįjį. Tai buvo klaida, bet apie tai vėliau.
Visi buitiniai rūpesčiai pagaliau išspręsti ir prasideda laukimas: vieni šeimos nariai trokšta pamerkti kojas į šiltą jūrą, straipsnio autorius pradeda domėtis ispaniško metalo atstovais, kadangi kitų šalių atlikėjai daugmaž žinomi.
Prieš pandemiją Ispanijos klasikinio roko mėgėjai kartą spėjo pasimėgauti festivaliu "Rock the Coast", 2019 metų vasarą vykusiu Malagoje. Sekančiais metais planuotas festivalis, kaip ir visi kiti, buvo atšauktas, o 2022 grįžo nauju pavadinimu "Rock Imperium" ir į naują vietą, istorinį Kartaginos miestą. Pirmasis blynas čia gavosi kiek prisvilęs - viena pagrindinių pernykščių žvaigždžių "Whitesnake" vos ne išvakarėse paskelbė neatvyksiantys, kas sukėlė tiek fanų nepasitenkinimą, tiek ir viešas susirašinėjimas tarp grupės ir festivalio atstovų buvo kibirkščiuojantis. 
Šiemet Kartaginoje festivalis vyko antrą kartą, nuo pernykščių dviejų dienų pailgėjęs iki trijų. Pagrindinis koziris buvo paskutinis grupės "Kiss" pasirodymas Ispanijoje. Bet ir kiti atlikėjai tikrai verti dėmesio. Penktadienį pasirodė trys power žvaigždės - "Blind Guardian", "Stratovarius" ir tos dienos headlineris "Helloween", šeštadienį klasikinio roko mėgėjai galėjo mėgautis "Europe" ir "Deep Purple" muzika, o sekmadienį be "Kiss" dar galima buvo pamatyti hard rocko supergupę "The Winery Dogs" bei vieną hair metalo herojų "Skid Row". Na, ir dar daugiau - viso per tris dienas pasirodė 54 grupės.
Kartagina yra jau trečią tūkstantmetį gyvuojantis uostamiestis Ispanijos pietuose. Festivalis vyksta beveik miesto centre esančiame El Batel parke. Skelbta, kad miestas ruošiasi sutikti 60 tūkstančių roko mylėtojų. Kiekvieną dieną tiek žiūrovų greičiausiai nebuvo, nes matėsi nemažai vienos dienos apyrankėmis pasipuošusių lankytojų, kurie čia atsidūrė dėl "Deep Purple" ar "Kiss", bet pačiame mieste tarp vaikštinėjančių tikrai didžiąją dalį sudarė festivalio lankytojai. Taipogi vietiniai gyventojai apie vykstantį festivalį galėjo suprasti ir iš griaudinčios muzikos, gan gerai girdimos parko apylinkėse. Tik kažkodėl manau, kad jie tiesiog džiaugėsi pagausėjusiu turistų kiekiu ir jų atvežtais pinigais, o ne puolė rašyti pasipiktinimo kupinus laiškus visiems įmanomiems adresatams. Greičiausiai dėl nelabai patogaus susisiekimo kitokių kalbų nei ispanų išgirsti teko retai, bet kažkiek girdėjosi. Tačiau ispanai tikrai sudarė daug kartų didesnę dalį žiūrovų nei Vilniuje vykęs "Rammstein" koncertas, kuriame atrodė lietuvių vos kiek daugiau nei pusė.
Penktadienį 16:30 jau sėdžiu autobuse, pajudėjusiame Kartaginos link. Po gero pusvalandžio jau išlipame, ir išsyk ausis pasiekia tuo metu grojančių "Evergrey" muzika - garso kokybė stebėtinai gera, kad gali ir už tvoros prisėsti ir mėgautis. Bet tokių taupių muzikos mėgėjų nėra, visi tvarkingai keliauja link įėjimo. Be jokių eilių bilietas iškeičiamas į festivalio apyrankę, ir po apsaugos patikrinimo atsiduriu viduje. Spėju pamatyti paskutinį "Evergrey" atliekamą kūrinį ir per pertraukėlę apsižvalgau.

Parkas gal kiek mažesnis, lyginant su erdve prieš Vingio parko estradą, bet vietos tikrai daug. Dvi scenos stovi šalia viena kitos, kairėje pagrindine laikoma pagrindinio rėmėjo Estrella Levante pavadinimą turinti, dešiniau visiškai tokio pat didumo Cartagena scena. Daugybė gėrimų pardavimo punktų, dėl festivalyje esančios cashless sistemos (aparate įsidedi kiek nori pinigų, apyranke prilietus ekraną pinigai atsiranda joje, ir pardavėjas savo aparatėliu nuskaičiuoja reikiamą sumą) veikiantys žaibo greičiu, pakankamai tualetų - eilių neteko stovėti niekur, ilgiausiai laukti teko 5 minutes išsyk po "Kiss" pasirodymo. Trečioji scena Region dėl Murcia ir maitinimo vietos yra šiemet išplėstoje vietoje, paėjus kelis šimtus metrų.
Dešinėje scenoje pasigirsta retai roko koncerte girdimi bandžos garsai - pasirodymą pradeda "Steve 'n Seagulls". Prieš aštuonis metus YouTube sensacija tapę bandža, akordeonu ir kontrabosu ginkluoti suomiai pergroja iki skausmo pažįstamus kūrinius. Pradeda nuo "Master of Puppets", vėliau girdime "The Trooper", "Kickstart My Heart", "Ich Will", o savo keturiasdešimt minučių užbaigia pirmuoju savo hitu, "Thunderstruck". Visai smagu ir kol kas dar nelabai reaguoju į karštį. O jo yra beveik 30 laipsnių.
Vėliau užmetu akį į pagrindinę sceną užėmusius ispanų poweristus "Saratoga", bet įspūdžio jie didelio nepalieka, tad didžiąją "Saratoga" pasirodymo dalį praleidžiu vienintelėje eilėje viso festivalio metu, prie atributikos. Nes kepurė nuo saulės būtina.
Kol apsiperku, ispanai baigia groti ir visa minia pradeda judėti dešiniau, kur jau kabo "Blind Guardian" logotipas. Grupė, kurią pamenu dar iš lenkiško radijo klausymo gūdžių 90-tųjų pradžioje, savo pasirodymą pradeda nuo "Imaginations from the Other Side", tada trenkia tą mano per lenkišką radiją klausytą "Welcome to Dying". Visas setlistas orientuotas yra senuosius fanus - vos vienas kūrinys iš naujo albumo The "God Machine" ("Violent Shadows") ir vienas iš "At the Edge of Time" ("Sacred Worlds"), visa kita - iš praėjusio tūkstantmečio. Jaučiuosi patenkintas.
Po "Blind Guardian" dar trumpam užbėgu į trečiąją sceną. Kaip tik pradeda groti "Venus 5" - įprastinės grupės palaikomos net penkios vokalistės. Tai Italijos įrašų kompanijos "Frontiers" produktas, labiau skirtas vyriškoms akims paganyti, bet pagundai nepasiduodu ir vėl grįžtu į pagrindinę sceną, kur jau prasideda penktadienio headlinerių "Helloween" koncertas. Pradėję nuo naujausio albumo, kur dalyvauja abu vokalistai, Andy Deris ir Michael Kiske, singlo "Skyfall", vėliau vokalistai sceną dalijasi. Kiske po "Eagle Fly Free" keičia Deris su "Magic Pollution", tada vėl Kiske su "Future World", jį keičia Deris su "Power". Po kiek rečiau pastarajame ture girdimo "Save Us" ateina grupės įkūrėjo Kai Hansen minutės: atliekamas popuri iš pirmojo grupės mini albumo, tada seka pilnas gabalas "Heavy Metal (Is The Law)", ir tada aš nusprendžiu eiti pasidairyti į trečiąją sceną. "Helloween" su abiem vokalistais jau teko matyti Varšuvoje, tad nusprendžiu nieko per daug neprarasiąs. O visai norėjosi pamatyti senojo Heavy herojus "Tygers Of Pan Tang". Ir nenusiviliu - ganėtinai smagus NWOBHM neprailgsta. Tą dieną 64-tą gimtadienį švenčia grupės būgnininkas Craigas Ellisas, kurio garbei suskamba tradicinis "Happy Birthday To You", kolegos garbei jau atsikūrimo metu atsiradęs grupės vokalistas Jacopo Meile dedikuoja gabalą "Insanity". Savo pasirodymą "Tygers Of Pan Tang" tradiciškai užbaigia "The Clovers" koveriu "Love Potion No. 9", ir sulaukę gausių plojimų, sceną užleidžia "Rotting Christ". Kadangi parko scenoje tuo metu karaliauja vėlgi matyti ir nelabai mylimi "Stratovarius", nusprendžiu pasilikti čia. Ir kaip aš neprašaunu! "Rotting Christ" šiaip jau irgi matyti, ir ne kartą, bet kokie jie fenomenalūs! Vieni nuoširdžiausių metalo scenos atstovai nuo pirmų akordų leidžia suprasti, kodėl juos myli visas pasaulis. 

Tik nuo 2019-ųjų prie grupės prisijungęs bosistas Kostas Heliotis lyg pamišęs suka plaukų malūną, nuo jo ne ką atsilieka tais pačiais metais grupę papildęs gitaristas Kostis Foukarakis, o grupės senbuvis Sakis Tolis betarpišku bendravimu su publika ir visišku atsidavimu muzikai neleidžia suabejoti, jog tai geriausia, ką mačiau šią dieną. "Thou Art Lord" koveris "Societas Satanas" atrodo, lyg būtų "Rotting Christ" kūrinys, o vakarą užbaigia "Noctis Era". Besileidžiantis laiptais dar girdžiu "Stratovarius" atliekamą "Hunting High and Low", tačiau jau pradedu jausti kojų maudimą.
Gilią naktį, po trijų, grįžęs į nuomojamus apartamentus pamiegu kelias valandas, papusryčiauju su šeimyna ir vėl - į trasą. Išvažiuoju iš La Mangos pusė dvylikos, kiek po pirmos jau vietoje, ir suprantu, kad arba tiesiai į šalia esantį barą, arba pasivaikščioti po miestą. Iki koncertų pradžios dar geros dvi valandos. Renkuosi antrą variantą ir einu pasivaikščioti po Kartaginą. Uoste sutinku iš Čilės kilusį metalistą, šiuo metu gyvenantį Barselonoje, kuris sako jog čia oras fantastiškas, lyginant su jo dabartine gyvenamąją vieta. Man, aišku, tai sunkiai padeda, nes jau priešpiet tvoskiantis 30 laipsnių karštis traukia jėgas lauk lyg super galingas magnetas. Įlendu į jūrų muziejų, kuriame yra palaiminga vėsuma, bet juk nevaikščiosi visą dieną tarp torpedų ir jūrinių minų. Tad artėjant trečiai popiet vėl atsiduriu prie įėjimo vartų, ir į festivalio zoną įžengiu jau baigiant groti serbų atstovams "The Big Deal".
Antroji festivalio diena prasideda moteriško metalo dvasia. "The Big Deal", kur vokalistė ir klavišininkė yra moterys, antroje scenoje keičia airė Chez Kane. Su tais pačiais italais "Frontiers" kontraktą turinti vokalistė vėlgi nelabai kuo nustebina - melodingas hard rockas, kurį visai gerai klausyti ir iš tolimesnių scenos prieigų. Prie scenos tokiu metu tik ištikimiausi fanai, visi kiti ieško bent minimalaus pavėsio. Kadangi trečioji scena turi stogą, nusprendžiu jog ten bus geriau, ir skaudančiomis kojomis kūną pernešu ten. Nusiteikęs jaunai suomių thrash grupei "Midsjugar", gaunu ne tai, ką tikėjausi - vyrukai jau amžiuje groja ganėtinai neoriginalų thrash metalą. Kiek paklausęs bazuojuosi žemyn, kur jau groja "Metalite". Iš aprašymo ganėtinai įdomiai turėsiantis skambėti metalo ir trance junginys pasirodo eilinis frontwoman vedamas power bandas. Bet prie scenos susirinkusi gan nemaža minia švedus aktyviai palaiko. Man kiek įdomiau per paskutinį jų kūrinį "We Bring the Stars". Tuo metu karštis jau pradeda varyti iš proto.
Už penkių minučių dešiniojoje scenoje turi pradėti groti "The Night Flight Orchestra". Iki šiol pavydžiai iš tolo žiūrėjęs į šalia scenos esantiems gerbėjams tenkančias vandens čiurkšles, nusprendžiu, jog kūną vilgyti tik alumi nepakaks. Ir iriuosi arčiau scenos. Prie scenos besidarbuojantys apsauginiai negailėdami lieja vandenį iš sodininkų šlangų. O tuo metu į sceną žengia tūlam metalistui pažįstamo Bjorno Stido vedina gauja. "Soilwork" vokalistas šioje grupėje atrado galimybę realizuoti savo meilę 70-tųjų muzikai. Žiauriai smagus pasirodymas, panašu, patinka ir patiems grupės nariams. Dvi vokalistės vos įpusėjus setui jau baiginėja putojančio butelį, vokalistas išprovokuoja prieš sceną judėti gyvam traukinukui lyg per kokio Šiškausko koncertą - smagi beprotybė, kuri tikrai ilgam išliks tame traukinuke dalyvavusiam ant tėvo pečių kokių aštuonių metų jaunuoliui, besišypsančiam pilna burna ir vos spėjančiam sumušinėti delnais su visais norinčiais.
Dar nespėjus pradžiūti rūbams pasislenku kairiau, kur netrukus pasirodymą pradės "H.E.A.T.". Pernai pirmąjį vokalistą susigrąžinę švedai užkuria tikrą melodingo roko pirtį, bet jau jėgos pradeda apleisti. Suprantu, kad buvo klaida važiuoti taip anksti ir nebūčiau nieko per daug praradęs, parke atsiradęs prieš "The Night Flight Orchestra" koncertą. "H.E.A.T." klausau jau sėdėdamas ant žolės ir laukdamas po septynių atsirandančio pavėsio. O "H.E.A.T." nenuvilia - radijo stotims (deja, ne Lietuvoje) tinkančios melodijos, galingas vokalas, profesionalus instrumentistų darbas verčia ploti, bet karštis jau sunkia paskutines jėgas. Dar šypteliu sau į ūsą - pristatydamas dainą "1000 Miles" grupės vokalistas Kenny Leckremo dėkoja iš toliau atvykusiems fanams, kurie tikėtina netgi tūkstantį mylių sukorė. Aš bent dvigubai  daugiau!!!

Sekantis pasirodymas - "Europe". Neturiu didelės meilės jiems, tad vėl čia ilgai neužtrunku. Su "Last Look at Eden" garsais lipu link trečios scenos, kur šėlsta vietiniai "Lepoka". Didžiausia šioje scenoje matyta auditorija krykštauja iš vokalisto ispaniškų pokštų, kurių nė velnio nesuprantu, dainuoja ir šoka lyg pamišę - tai geriausi ispanų atstovai, kiek teko matyti. Kažkas panašaus į mūsiškius "Žalvarinį", tik dar smagiau. Bet nusprendžiu vėl persibazuoti, kad spėčiau pamatyti "Europe" megahitą "The Final Countdown". Tada palaukiu šeštadienio headlinerių "Deep Purple". Vėlgi, neturiu labai didelės meilės jiems - mano susipažinimas su metalu vyko šią klasiką aplenkiant, tad trupučiuką pažiūriu, kad užsidėčiau varnelę prie matytų grupių. "Deep Purple" pradeda nuo "Highway Star", jį keičia to paties albumo "Machine Head" kūrinys "Pictures at Home", sekantis - kol kas naujausio albumo gabalas "No Need to Shout". Paklausau dar kelis ir nusprendžiu, kad skrandžio reikalai svarbesni. Vėl ropščiuosi link trečios scenos, ir jau kimšdamas burgerį pažiūriu ispanų trešerių "Crisix" pasirodymo pabaigą.
Dažnam festivalyje nutinka taip, kad įsigyji marškinėlius su ne visai teisingu dalyvių sąstatu. "Rock Imperium" nebuvo išimtis - amerikiečiai "Suffocation" dar prieš mėnesį paskelbė, kad atšaukia savo pasirodymus Europoje. Čia juos pakeitė vėlgi vietiniai death/grind atstovai "Wormed". Kadangi burgeris nemažas, pažiūriu ir jų nemažai, bet nepatinka. O jau ir artėja mano šeštadienio laukiamiausių "Soen" pasirodymo laikas, tad kėblinu žemyn. Kojas jau vos jaučiu...
"Soen" pamenu dar nuo albumo "Lotus", išleisto 2019 metais. Po dviejų metų pasirodęs "Imperial", vėlgi, dažnai buvo mano grojaraštyje, bet pernykštis pusiau akustinis koncertas "Atlantis" šią grupę pavertė viena mano mylimiausių. Tad "Soen" buvo viena priežasčių, kodėl aš atsidūriau čia. Deja, nuovargis neleidžia pilnai mėgautis pasirodymu, kuris išties buvo labai geras. Tiesiog krištolinis įgarsinimas, kai girdisi kiekviena nata, fantastiškas Joelio Ekelofo balsas - tik kitą rytą supratau, jog tai, ką mačiau vakar, yra fantastika. Minusiukas buvo tik tai, kad vietoje planuotos pusantros valandos "Soen" grojo 70 minučių. Tikrai būtų nepamaišę dar ir kartkartėmis festivaliuose sugrojami "Djinn" ir "Slipknot" koveris "Snuff".
Bet šią dieną jau nusikaliau taip, jog iš autobuso pėdinant link apartamentų net kyla šventvagiškos mintys spjauti ir rytojaus koncertus iškeisti į maudynes jūroje.
Laimei, šitos mintys numalšinamos jūros vandens. Kadangi sekmadienį autobusas vėlesnis, tai pakanka laiko ir išsimiegoti, ir kojas su visomis nuospaudomis pakankamai išmirkyti jūroje. Sūrus vanduo stebėtinai gerai padeda, ir į sekmadienio koncertus iškeliauju vėl visai kupinas jėgų. Bet jau buvau nusprendęs nesiblaškyti po scenas ir apsiriboti parku, tuo labiau kad trečioje scenoje kažko itin įdomaus nebuvo. "Aborted" matyti Vilniuje, "Nordjevel", manau, dar pavyks pamatyti, kiek gaila, kad "Demon" beveik visiškai palindo po "Kiss" pasirodymu.
Sekmadienio kultūrinę programą pradedu nuo paskutinių švedus "Nestor" (vokalistą užklupo sinusitas, atšaukta daug pasirodymų) pakeitusių vietinių "91 Suite" akordų. Kadangi jau žinau, kad saulę kentėti liko kelios valandos, gan drąsiai stoju žiūrėti nuo pat pradžių grupės "Elegant Weapons" pasirodymą. Tai neseniai susikūrusi supergrupė su įspūdinga sudėtimi: dabartinis "Rainbow" vokalistas Ronnie Romero, "Accept" būgnininkas Christopher Williams, "Uriah Heep" bosistas Dave Rimmer, ir, mano nuomone, pagrindinė žvaigždė - "Judas Priest" gitaristas Richie Faulkner. Kol kas tik vieną albumą teturinti grupė beveik visą jį spėja išgroti, dar įterpdami "War Pigs" koverį, o dauguma žiūrovų didžiąją pasirodymo dalį žiūri, nesugebėdami pilnai susičiaupti dėl nukritusio apatinio žandikaulio - tai, ką su gitara išdarinėja Faulkner, yra iš kitos orbitos. Nuostabus pasirodymas.

Po kiek laiko keliaujame pagrindinės scenos link - jau matosi "Lordi" atributika. Nuoširdžiai gaila pačiu karščiausiu metu scenoje esančių po kostiumais pasislėpusių suomių, kurių vokalistas beveik po kiekvienos dainos siunčia prakeiksmus spiginančiai saulei ir netgi skiria jai dainą "Sincerely With Love". Jaučiasi, kad šiandien auditorija didžiausia, įspūdingais kiekis susirinkęs dar pakankamai nepopuliariu laiku vykstančio "Lordi" koncerto metu, o paskutinio gabalo, eurovizinio "Hard Rock Hallelujah", metu vyksta jau visai rimtos linksmybės.
Vėl persikėlimas dešiniau, kur dar viena hard rocko supergrupė, su dar įspūdingesne sudėtimi. "The Winery Dogs" sudaro vokalistas ir gitaristas Richie Kotzen, grojęs su "Poison" ir "Mr.Big", žurnalo "Guitar Player" penkis kartus geriausiu pasaulio bosistu pripažintas Billie Sheehan, sceną dalinęsis su Steve Vai ir David Lee Roth, bei metalo barbė šimtadarbė Mike Portnoy. Vėlgi išsižiojęs stebiu neįtikėtino meistriškumo muzikantus, kurių talentas tik dar labiau išryškėja "Love Dog" metu - dėl trūkusios boso stygos priversta sustoti grupė, išsprendusi technines problemas lyg niekur nieko tęsia dainą ten, kur baigė groti. Ploju tiek, kad net delnus paskausta.
Kairėje jau matosi sceną dengianti "Kiss" užuolaida, ir visame parke tvyro įelektrinta įtampa. Artėja pasirodymas, dėl kurio čia susirinko devyni dešimtadaliai publikos. Prieš pandemiją "Kiss" turėjo užsukti ir į Lietuvą, bet nelemtas virusas visus planus sujaukė ir atnaujintose koncertų datose Lietuvos nebeliko.
Aš labai didelis "Kiss" fanas niekad nebuvau, nes, kaip jau minėjau, mano pažintis su metalu turėjo rimtų spragų, ir su septyniasdešimtųjų atstovais susipažinta buvo paviršutiniškai. Tad pirmasis variantas buvo panašiai, kaip su "Deep Purple" ar "Europe" - paklausyti kelias pirmas dainas ir eiti užkąsti. Tuo labiau, nors pasirodymas pozicionuojamas kaip paskutinio Kiss turo dalis, čia irgi didelių lūkesčių neturėjau - ką tu nuveiksi festivalio scenoje, kurią daliniesi su vienuolika kitų atlikėjų. O, dangau, kaip aš klydau...
Pranešėjui baubiant, kad "jūs norėjote geriausių, todėl ir gavote geriausius - karščiausią pasaulio grupę Kiss", ekranuose matome grupės kelią iki scenos, ir uždangai nukritus prieš akis atsiveria scena lyg iš kito renginio. "Detroit Rock City" garsus lydi lazerių švysčiojima ir liepsnų pliūpsniai, įspūdingos projekcijos bei susižavėjusių žiūrovų aikčiojimai. Suprantu, kad "Kiss" komandai davus tokią sceną, kokią turėjo "Rammstein", šou būtų toks pat įspūdingas. O "Kiss" groja vieną hitą po kito - toliau seka "Shout It Out Loud", "Deuce", "War Machine" ir taip toliau. Net ir nežinant mintinai visų kūrinių, prisijungti prie dainuojančios minios lengva, priedainiai iš trijų žodžių greit įkandami. Lick it Up, Ooo-ooo-oo!!!

Taigi, niekur aš nebeeinu, stoviu minios viduryje ir mėgaujuosi. Mano lūkesčiai viršyti minimum dešimt kartų, ir tai vienas geriausių koncertų, matytų aplamai. Sulaukiame visų šou privalomų elementų - per "I Love it Loud" ugnį spjaudančio Gene Simmons, per "Love Gun" virš žiūrovų galvų skriejančio Paul Stanley, sąlyginių grupės naujokų gitaristo Tommy Thayer ir būgnininko Eric Singer solo partijų. Fantastiškas reginys. Bisui atliekamos Erico prie klavišų grojama "Beth", didžiajai daliai Lietuvos iš baisaus "Scooter" koverio pažįstama "I Was Made for Loving You" ir "Rock 'n Roll all Night". Kai atrodo jau viskas baigiasi, iš kolonėlių suskamba "God Gave Rock 'n Roll to You" ir Kartaginos dangų nušviečia fejerverkai. Šaudo geras penkias minutes ir šaudo taip, kad "Vilniaus fejerijoje" prizinė vieta garantuota. Įspūdingas reginys, jaučiuosi lyg devintam danguj.
Bet dar ne viskas. Vėl persirikiuojam dešiniau, kur festivalį uždaro "Skid Row". Auksiniais hair metalo laikais grupės vokalisto Sebastiano Bacho plakatas kabėjo dažnos paauglės galvūgalyje. Bacho dabar grupėje nebėra, o ir atrodo jis (kaip ir jo didžiausias konkurentas pagal grožį - Axl Rose) nelabai fotogeniškai. Bet muzika niekur nedingo. O vokalisto vietą šiuo metu užima rokenrolo svajonės išsipildymas - didžiajai daliai grupės į sūnus tinkantis švedas Ericas Groenwallis, 2009 metais laimėjęs Švedijos "Idol TV" projektą, atrankoje atlikęs būtent "Skid Row" kūrinį "18 and Life". Beje, Ericas dešimtmetį buvo "H.E.A.T." vokalistu, o pernai kovą prisijungė prie savo jaunystės herojų. Ir labai puikiai pakeitė Sebastianą - merginos klyké lyg aštuoniasdešimt devintais. "Skid Row" jau tais laikais bandė išsiskirti nuo konkurentų "Motley Crue" ar "Poison", ir 1990 metų albumas "Slave to the Grind" buvo ganėtinai sunkus. Būtent šio disko tituline daina pradedamas šou, po kurios seka to paties albumo "The Threat", o tada žengiama dar į ankstesnius laikus ir girdime debiutinio disko kūrinius "Big Guns" bei "18 and Life". Koncerto viduryje Ericą prie mikrofono pakeičia bosistas Rachelis Bolanas ir lyg norėdamas įtvirtinti, kad "Skid Row" yra kur kas kiečiau už kitas aštuoniasdešimtųjų legendas, tvoja purviną "Ramones" koverį "Psycho Therapy". Festivalis uždarytas puikiai.
Šįkart grįžtant autobuse tylu lyg niekad. Nuovargis duoda savo. Bet tuo pačiu bendrakeleivių ir mano paties veide tviskančios šypsenos sako, kad greičiausiai mes vėl susitiksime. Ten pat, tik kitąmet. Su jauduliu laukiu pirmųjų žinių apie kitų metų festivalio dalyvius ir turbūt vėl pulsiu ieškoti lėktuvo bilietų.