2018 Gruodžio 06
"Slayer" Lenkijoje: kai išeinama aukštai pakelta galva

Kadaise Tom Araya yra prasitaręs žurnalistams, jog neįsivaizduoja savęs, garbaus amžiaus būnančio ant scenos. Dar ir Kerry King kažkada yra skaičiavęs, kuris "Slayer" albumas taps paskutiniu. Tad gal niekas labai nenustebo, kai muzikantai pranešė apie atsisveikinimo turą. Deja, grupė iki Lietuvos taip ir neatvyko, tačiau daugybė tautiečių vyko paskutinį kartą pakratyti galvas pagal Tom and Kerry muziką svečiose šalyse.

Bene pigiausias ir paprasčiausias būdas nuvykti į šio turo koncertą – važiuoti į Lenkiją. Tad belieka prisijungti prie keliasdešimties kitų lietuvių ir vykti į Lodzę. Nepaisant bendrakeleivių bei pačių lenkų juokelių apie šį miestą, čia visad smagu sugrįžti net ir tokį žvarbų lapkričio rytą. Tenka pastebėti kiek didesnę metalistų koncentraciją gatvėse, restoranuose, parduotuvėse, tačiau tuo pačiu čia gyvenimas tekėjo sava vaga ir tokio pakilimo mieste nebuvo, kaip prieš "Black Sabbath" pasirodymą 2014-aisiais. Visgi į organizatorių rekomendacijas atvykti prie "Atlas" arenos anksčiau atsižvelgiame ir tenka stotis į eilę likus maždaug valandai iki durų atidarymo. Pirmieji įleidžiami į arenos vidų patys ištikimiausi fanai, įsigiję išankstinio įėjimo bilietus. Pro arenos langus netrukus matome kaip jie neskubėdami renkasi prekes atributikos stenduose ir eina užsiimti patogiausių vietų. Po gero pusvalandžio džiugiais šūksniais priimama žinia, kad netrukus bus įleisti į vidų ir visi likusieji žiūrovai. Patikra buvo kruopšti, bet gal ne tokia gąsdinanti, kaip buvo galima numanyti perskaičius prieš koncertą išplatintame organizatorių pranešime apie draudžiamus daiktus.
Likus kokiam pusvalandžiui iki koncerto pradžios buvo abejonių kiek žmonių stebės renginį pradedančių "Obituary" pasirodymą, tačiau visgi įėjimas į areną vyko sklandžiai ir operatyviai – žadėtą 19.20 val. salė buvo jau beveik pilnutėlė. Su vakarą pradedančia grupe yra likę "nesuvestų asmeninių sąskaitų" – kadaise "Wacken Open Air" festivalyje vidury dienos pritrūko jėgų ir kantrybės šios grupės pasirodymą pasižiūrėti iki galo. Tad ar bus šiandien galima sąžinės balsą nutildyti bei užsidėti pliusą? Tikrai taip, nes galva pailsėjusi, tik kojos šiek tiek primena, jog ši diena buvo gana intensyvi. Tačiau "Obituary" skirtas vos pusvalandis. Kaip sakė vienas žiūrovas, "vos spėjau įsivažiuoti, o "Obituary" savo pasirodymą ir baigė". Dalis tiesos yra – Floridos deatheriai parinko tik 7 kūrinius iš įvairių jos gyvavimo periodų. Be jokių pauzių ir bereikalingų kalbų nuo pirmos dainos jau scenos priekyje užkūrė aktyvų moshpitą. Tik prieš finalinę dainą kiek didesnę pauzę padaręs frontmenas John Tardy praneša, jog dabar skambės titulinė albumo "Slowly We Rot" kompozicija. Publika kriokia kartu ir šiltai palydi muzikantus nuo scenos. Garsas buvo neblogas, milžiniškas audeklas su "Obituary" logotipu taip pat puikiai tiktų ir savarankiškiems pasirodymams. Viskas neblogai, tačiau netrukus jau visi pradeda lūkuriuoti "Anthrax". Naujausiojo albumo motyvais puošta scena, per geras 10 minučių paruošiami instrumentai ir, kaip ir prieš tai grojusių "Obituary" atveju, esami priversti išklausyti klasikinį metalo kūrinį. Šįkart iš kolonėlių skamba "Iron Maiden" "Number of the Beast". Kaip jau ne kartą esu minėjęs, nelabai man suprantama tokia įžangos prasmė... Atsižvelgiant į tai, kad šįkart "Anthrax" scenoje taip pat neturėjo galybės laiko, o ir pati daina nėra labai trumpa, kur kas mieliau tą vakarą būčiau išklausęs dar vieną papildomą pačių "Anthrax" kūrinį. Galų gale išvystame muzikantus, kurie pradeda savo pasirodymą šiemet mirusio bendražygio Vinnie Paul pagerbimu – atliekama "Pantera" dainos "Cowboys From Hell" įžanga, pereinanti į "Anthrax" hitą "Caught in the Mosh". Kaip sako ir pats dainos pavadinimas, publika šėlo negailėdami nei savęs, nei kaimynų – crowd-surfingo dalyviai kai kuriuos neatidžius žiūrovus netyčia pavaišino spyriais į galvas ar kitas kūno vietas.
Nepaisant to, kad scenoje matome 2016 m. disko "For All Kings" dekoracijas, didžiąją dalį grojaraščio sudaro būtent klasikinės kompozicijos: "Got the Time", "Efilnikufesin", "Be All, End All". Kad "Anthrax" negyvena vien tik praeitimi, įrodo dainos "Fight 'Em 'Til You Can't" iš vėlyvesnio gyvavimo periodo atlikimas. Tačiau pabaigai paliekama vėl klasika – "Antisocial" ir "Indians", kurios finale vėl išgirstame "Pantera" dainos "Cowboys From Hell" paskutinius akordus. Tos 50 minučių pralekia akimirksniu, į kurias, deja, netilpo "I Am the Law", "Only" ar "Madhouse", kurios dažnai įtraukiamos į savarankiškų pasirodymų grojaraščius. Muzikantai gausiai apdovanoja žiūrovus trofėjais ir atsisveikina su Lenkijos publika.
Jei laikytume, kad šiandien koncertavusios grupės "Obituary" ir "Anthrax" buvo ne "specialūs svečiai", o apšildančios komandos, jų pasirodymų garso kokybė buvo visai nebloga. Tačiau kai ateina eilė žengti į sceną "Lamb of God", kurios vardas afišose parašytas dar didesnėmis raidėmis nei pirma paminėti kolektyvai, pamatėme kas yra kas. Įspūdinga scena, dar galingesnis garsas ir netrukus Randy Blythe kompanija pradeda savo pasirodymą. Net ir nebūnant dideliu "Lamb of God" fanu, pirma šou pusė prabėga gana smagiai.
Dainą "512", visų žiūrovų džiaugsmui, R.Blythe dedikuoja "savo broliams" iš grupės "Behemoth". Atliekant vieną žinomesnių kūrinių "Laid to Rest", šauniai pasirodo vietinė publika, galingu choru drauge skanduodama priedainio žodžius.
Visgi įsibėgėjus šou dėmesys kiek atbunka, apima noras kuo greičiau išvysti scenoje "Slayer". Po "Redneck" muzikantai palieka sceną, o žvilgtelėjus į laikrodį tenka aiktelėti – "Lamb of God" scenoje grojo lygiai tas pačias 50 min. kaip ir "Anthrax", nors čia laikas ėjo kur kas lėčiau. Viskas buvo neblogai, bet jei "Slayer" tikrai pasitrauks nuo scenos, o didžiausiomis metalo grupėmis taps "Lamb of God" ar panašūs kolektyvai, pasaulis bus šiek tiek nykesnis.
Dabar jau ateina laikas kur kas didesnei pauzei – nusileidusi užuolaida uždengia visą vaizdą nuo žiūrovų ir tik pagal pavienius garsus bei šešėlius galime nuspėti kas šiuo metu vyksta ant scenos. Pagaliau gęsta šviesos ir išgirstame "Delusions of Saviour" melodiją, kurios metus ant užuolaidos rodomi kryžiai apsiverčia, išvystame milžinišką "Slayer" logotipą ir šou prasideda nuo "Repentless". Kai kas šį istorinį momentą bando įamžinti savo telefonais, o kas nuo pat pradžių įsisuką į šėlionių sūkurius. Dar po poros dainų savo kailyje netveria senosios kūrybos gerbėjai, nes atliekama daina "Mandatory Suicide". Gerokai savo barzdas patrumpinę Tom Araya bei Gary Holt akivaizdžiai mėgaujasi būvimi scenoje. Pastarasis muzikantas dažnai keičiasi vietomis su Kerry King, gal tik Paul Bostaph mažiau pastebimas, bet puikiai girdimas.
Šio vakaro grojaraštis sudarytas taip, kad neliktų nuskriausti tiek senieji "Slayer" fanai, tiek vėlyvosios kūrybos gerbėjai. Kas publikos tarpe dėjosi skambant "War Ensemble", nesunku numanyti. Tuo tarpu, jaunesni žiūrovai tarpusavyje kalbėjosi, jog viena iš įsimintiniausių vakaro akimirkų – "Jihad" atlikimas.
Labiausiai tą vakarą erzinęs dalykas – daugybė į viršų iškeltų telefonų. Kai kurie fanai, net ir itin aktyviai palaikydami grupę, vis tiek viską filmavo. Tokios vaizdinės medžiagos vertė turėtų būti apgailėtina...
Scenos dekoracijos technišku požiūriu gal ir nebuvo stebuklingos, tačiau vis tiek pakankamai išvaizdžios – iš pradžių matėme naujausiojo disko "Repentless" viršelio motyvą, kurį pakeitė legendinis logo su ereliu. Dar vėliau matėme kaukolę su "World Painted Blood" laikų logotipu, o ugnies pliūpsniai kaskart suformuodavo apverstą kryžių ar pentagramą.
Muzikinė pusė nekelia abejonių - tiek "Seasons in the Abyss", tiek "Dead Skin Mask" nuskambėjo puikiai, bet bene įspūdingiausias buvo "Hell Awaits" atlikimas. Už abiejų gitaristų nugarų kylantys ugnies liežuviai bei dūmai atrodė tikrai siurrealiai. Jei pragaras iš tiesų egzistuoja, jis turėtų atrodyti būtent taip.
Nedidelė pauzė, per kurią visi muzikantai išeina atsipūsti į užkulisius išryškino vieną to vakaro trūkumą – publikos pasyvumą. Ar jau žiūrovai buvo persisotinę įspūdžiais, ar kitos priežastys lėmė, tačiau tikrai 15 tūkstančių minia gali sukelti kur kas didesnį triukšmą. Tačiau lenkai bei šalies svečiai kur kas energingiau reaguoja į Tom Araya tariamas lenkiškas frazes. Veiksmas publikos tarpe atgyja grojant klasikinius "Slayer" kūrinius "South of Heaven" bei "Raining Blood". Po "Chemical Warfare" ateina eilė finaliniam numeriui – vėl pasikeičia scenos dekoracija, skirta pagerbti prieš 5 metus mirusiam gitaristui Jeffui Hannemanui. "Angel of Death". Vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių kūrinių thrash metalo istorijoje. Paskutinės 5 minutės, po kurių kiekvienas "Slayer" muzikantas ateina padėkoti gausiai susirinkusiai publikai. Bene ilgiausiai užsibūna čia Tom Araya, su šypsena žvelgęs į susirinkusius fanus. Jei tai tikrai atsisveikinimo turas, Tom gali savimi didžiuotis – išeinama laiku ir nuveikus didelius darbus.  
Vėliau "Slayer" su palyda tęsia gastrolės Vokietijoje, o po tų koncertų gerbėjus pasiekia žinia, jog dėl šeimyninių aplinkybių kuriam laikui su grupe atsisveikina Gary Holt. Po to seks koncertai Skandinavijoje, o galiausiai karavanas sugrįš jau tik kitų metų pavasarį. Ar tikrai nebus progų išvysti thrash metal titanus gyvai? Sunku pasakyti. Tačiau viena apgaulė visgi išaiškėjo – tai nebuvo paskutinis grupės koncertas Lenkijoje. Kitų metų birželį "Slayer" surengs pasirodymą Glivicių mieste.








Komentarai
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?