2019 Kovo 28
"U.D.O." Vilniuje: (ne)eilinis vizitas į Lietuvos sostinę

Grupė "U.D.O." skaičiuoja jau 32-uosius gyvavimo metus, tačiau nuo pat pirmojo albumo pasirodymo palaikę fanai, liko iki ištikimi iki šių dienų. U. Dirkschneiderio komanda atkakliai aria savo dirvą, pernelyg nenukrypdama nuo pradinio skambesio. Ir kai po šitiek laiko jau atrodo, kad kažkada gi grupė turi išsisemti, muzikantai į rinką vėl švysteli naują diską, kuriame lyg ir nieko naujo, tačiau beveik visad susilaukia didelio klausytojų dėmesio ir fanų pagyrų. Išskyrus tuos kelis metus, kai "U.D.O." buvo neaktyvūs dėl atgimusių "Accept" veiklos, grupė išvengė didelių duobių ir jau dešimtmetį turime malonią tradiciją – išleidus naują albumą, kolektyvas užsuka pristatyti jo ir į Lietuvą.

Ne išimtis ir 16-asis diskas "Steelfactory", kuris ypatingas tuo, kad dėl labai trumpai grupėje buvusio (tačiau Lietuvoje spėjusio pasisvečiuoti) gitaristo Billo Hudsono pasitraukimo jį įrašant dalyvavo tik 4 muzikantai. Negana to, po albumo išleidimo ramesnį gyvenimą pasirinko ilgametis bosistas Fitty Wienholdas. Tačiau Udo sugebėjo savo komandai perpilti kraują ir atšviežinti sudėtį dviem jaunais muzikantais - gitaristu Dee Dammersu ir bosistu Tilenu Hudrapu. Daugiau apie 7-ąjį "U.D.O." vizitą Lietuvoje nieko naujo pasakyti negalima - tradiciškai, prieš koncertą buvo iššluoti beveik visi bilietai.
Iš pradžių, apie kiek nuliūdinusį faktą, kurį žinojome dar gerokai iki grupei atvykstant į Lietuvą. Jei paskutinį "U.D.O." koncertą 2017-aisiais pradėjo legendinis britų trio "Raven", šiame ture didelis masalas buvo amerikiečio dainininko Davido L.Reece solinis projektas, pavadintas atlikėjo pavarde. Nors garsiausias šio muzikanto įrašas diskografijoje - nevienareikšmiškai vertinamas "Accept" diskas "Eat the Heat", šiame ture galimybė dainininką, kuris neretai savo pasirodymuose pastaruoju metu groja visą šį albumą, būtų buvę išvysti nuostabu. Deja, D.L.Reece savaite anksčiau pasitraukė iš turo po koncertų Skandinavijoje.
O Vilniuje koncertą pradėjo latviai "Kiss of the Dolls". Tiksliai 19.30 val. grupė užlipo ant scenos ir pusvalandį gausiai susirinkusiems "broliams ir seserims" pristatę savo kūrybą. Gana savotiška muzika, vietomis skambanti kaip stoner metal, o netradicinės klavišinių instrumentų partijos įnešė didelį bliuzo prieskonį. Buvo gana įdomu, o ir per trumpą pasirodymo laiką nespėjo atsibosti ar suvienodėti.
Po nedidelės pertraukos įžengia serbai "Red Partizan", nors kažkodėl daugybę kartų tą vakarą jie pristatė save, kaip "grupė iš Vokietijos". Čia irgi galime rasti ne vieno muzikos žanro užuomazgas - būgnai skambėjo tarsi industrinio metalo grupės, tekstai - tarsi iš "Sabaton" stovyklos, o scenos dešinėje akis ir ausis malonino operinis moteriškas vokalas. Gan keistas derinys, kuris daliai žiūrovų patiko. Buvo neblogų momentų, bet bent porą kartų teko žvilgtelėti į laikrodį ir skaičiuoti kada tos 45 min. prabėgs.
Galiausiai apšildančių grupių instrumentai išnešami, o atidengiamas būgnininko inicialais papuoštas instrumentų komplektas, prie kurių sės vakaro herojaus sūnus. Dar kelios laukimo minutės ir Svenas Dirkschneideris jau mojuoja vilniečiams bei miesto svečiams. Netrukus prisijungia likę muzikantai ir šou prasideda nuo naujausios kūrybos - "Tongue Reaper" ir "Make the Move". Vėliau pats Udo pasisveikina su publika, pasidžiaugia sugrįžęs į Vilnių ir praneša, jog netrukus atliks dainą, kuri koncertuose "neskambėjo daug metų". Pačiame pirmajame "U.D.O." koncerte Lietuvoje 2005-aisiais buvę žiūrovai ją turėtų priminti – tai buvo vienas iš pagrindinių singlų, kurį anuomet U.Dirkschneideris dar su kitais muzikantais sugrojo 10-ojo albumo "Mission No X" pristatymo turo koncerte.
Tik gerokai įsibėgėjus pasirodymui tenka prisiminti, kad dėl kojų skausmų gydytojai netgi buvo nerekomendavę Udo vykti į šį koncertinį turą. Tačiau į tai ranka numojęs dainininkas sulig kiekvienu pasirodymu atrodydavo vis tvirčiau, o Vilniuje judėjo pakankamai vikriai.   
Vėliau išgirstame kelis senesnius kūrinius -  "Mastercutor", "Independence Day". Visa tai jau esame girdėję ne po kartą, tačiau šįkart yra kiek kitaip. Nepaisant to, kad grupės naujokams dėl grojimo technikos ar dėl elgsenos scenoje jokių priekaištų nėra, tačiau visgi labai trūko Fitty, kuris vienintelis drauge su Udo Dirkschneideriu Vilniuje viešėjo visus tuos 6 kartus. Be to, kai iširo gitaristų Kasperi Heikkinen bei Andrejaus Smirnovo duetas, pastarasis scenoje atrodė irgi ne taip, kaip iki šiol. Koncerto pradžioje, kol dar šalia scenos darbavosi fotografai, gitaristas buvo įvaldęs stiliuką a la Ritchie Faulkner. Vėliau muzikantas akinius nuo saulės nusiėmė, scenoje buvo gan aktyvus, kelis kartus buvo apsikeitęs vietomis su kitais gitaristais. Tačiau tokios chemijos, kurią Andrejus turėjo su Kasperi, nebuvo.
Tam, kad nereikėtų lyginti šio pasirodymu su ankstesniais, reikia groti naujausias dainas! Tad netrukus nuskamba "In the Heat of the Night", dar po poros senesnių kompozicijų - "Rising High". Viso tą vakarą išgirdome net 6 kūrinius iš "Steelfactory" albumo. Drąsu, bet visa tai tikrai pasiteisino – daugumą dainų klausytojai priėmė šiltai.
Vėlgi kalbant apie tai, ko nebuvome matę iki šiol, įsiminė naujojo bosisto solo partija, kurios metu skambindamas savo instrumentu Tilenas Hudrapas įvardina kelis "svarbius Lietuvai" dalykus: 1) Šarūnas Jasikevičius; 2) Arvydas Sabonis. O dalykas, kuris pats svarbiausias scenoje esantiems muzikantams – kad girdėtų žiūrovų keliamą triukšmą. Sausakimša salė patenkina šį muzikanto norą.
Aktyviai fanai palaikė grupę ir atliekant naujojo disko himną "One Heart One Soul", po kurio "U.D.O." nariai išskuba į užkulisius. Po gausių raginimų sugrįžti netrukus už būgnų pamatome Sveną, kuris duoda startą kūriniui "Holy". Po debiutinio "U.D.O." disko "Animal House" titulinės dainos muzikantai dar kartą nulipa nuo scenos. Vėl griausmingos ovacijos, vėl netrukus sugrįžtantys muzikantai pasirengę sugroti paskutinius du kūrinius. Išgirstame "Man and Machine" bei "They Want War" ir dabar jau tikrai viskas. Iš kolonėlių skambant "Queen" "Show Must Go On" dainai muzikantai padėkoja susirinkusiems fanams, išdalija būgnų lazdeles bei mediatorius ir tuo 7-oji Udo viešnagė mūsų šalyje pasibaigia. Kokia ji buvo ir ar pritrūko "Accept" dainų, su kuriomis buvo atsisveikinta praėjusiame ture? Galbūt šiek tiek. Tačiau "U.D.O." turi labai didelį bagažą savų dainų, kuriomis labai lengvai užpildė savo 2 valandų trukmės grojaraštį ir liko dar daug nenuskambėjusių kūrinių, kuriuos esame įpratę girdėti gyvai.
Kitas dalykas, dėl kurio vis norėjosi lyginti šį koncertą su ankstesniais - grupės sudėtis. Nepaisant to, kad šiame kolektyve visas vadžias tvirtai laiko vienas žmogus, visgi per eilę metų vis atsirasdavo kuris nors muzikantas, kuris užsitarnaudavo aukštą statusą fanų akyse. Anksčiau byvo skaudu, kai grupės gretas paliko Stefanas Kaufmannas, vėliau - Igoris Gianola, o dabar - dar ir Fitty Wienholdas. Naujokams reikia šiek tiek laiko, kad paūgėtų ir pradėtume į "U.D.O." žiūrėti kaip į visaverčių narių kolektyvą, o ne U.Dirkschneiderio solinį projektą. Jei viskas taip šauniai klostysis, kaip iki šiol, ko gero, taip ir bus. O kol kas gal reikia imti pavyzdį iš  paties Udo ir nesižvalgyti į praeitį - šeštadienio koncertas buvo stabiliai stiprus, su daug iki tol Lietuvoje neskambėjusių kūrinių. Kitaip tariant, pasirodymas buvo kaip visada, tačiau ir kiek kitoks.

Koncertą organizavo DIE HARD AGENCY 

Nuotr. aut. Vytenis Jurevičius (Facebook.com/VytenisJureviciusPhotography/)
Daugiau FOTOGRAFIJŲ

Komentarai
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?