2022 Gruodžio 23
"Velniava 2022": rimta priežastis praleisti futbolo čempionato finalą

2021-ųjų rudenį, kai pandemijos gniaužtai dar šiek tiek varžė mūsų gyvenimus, o tolimesniojo užsienio atlikėjų koncertai nebuvo dažnas reiškinys, Vilniuje užgimė nauja tradicija - vienos dienos renginys "Velniava". Tąkart ryškių žvaigždžių išsiilgusius metalistus savo viešnage su rimta palyda pamalonino austrai "Belphegor". Antrojo šio ciklo koncerto teko palūkėti iki gruodžio 18-osios, kai sostinės pramogų salėje "Vakaris" buvo suplanuoti graikų "Rotting Christ", jų tautiečių "On Thorns I Lay" bei mūsiškių "Juodvarnis" pasirodymai.
Tingesniam ir dėl apsilankymo renginyje dvejojančiam sunkiosios muzikos mėgėjui koją galėjo kišti ne tik atšiaurus sekmadienio vakaro oras, visuomeninio transporto vairuotojų streikas, bet ir faktas, kad būtent tuo metu vyko Pasaulio futbolo čempionato finalas. Tačiau jei tavo visi favoritai krito ketvirtfinalyje, o visos kitos anksčiau išvardintos priežastys taip pat netrukdo, ramia sąžine galima judėti "Vakario" link ir nepraleisti nė vienos koncerto minutės. O tokių žiūrovų susirinko tikrai nemažai – likus 15 min. iki renginio pradžios salė sausakimša dar nebuvo, tačiau kai į sceną įžengė "Juodvarnis", juos pasitiko toks publikos būrys, kuris kažin ar sutilptų į lietuviško metalo grupėms įprastų klubų erdves. 

Prieš metus "Kablyje" groję muzikantai prasitarė, kad "Nerimo dienų" etapas jau užverčiamas ir netrukus kolektyvas sės kurti naujų dainų. Prieš sekmadienio koncertą kirbėjo mintis, kad per "Velniavą" galbūt įvyks šviežio kūrinio premjera, tačiau didžioji repertuaro dalis ir šįkart sukosi aplink 2020-ųjų diską. Pradėję savo pasirodymą nuo pastarojo albumo kūrinių "Mechaninė saulė" ir "Triukšmo vaikai", kolektyvas vėliau atliko ankstesniojo disko kompoziciją "Amžinybė nelaukia tavęs", o vėliau visam likusiam vakarui vėl sugrįžo prie "Nerimo dienų". Grupės vokalistui Pauliui pasidžiaugus gausiai susirinkusia publika ir paklausus, ar ši dar neužmiršo, kaip reikia linksmintis, pastaroji po tokių raginimų išliko visą vakarą pakankamai aktyvi. Pabaigai paliekama "Prisimink mane", kuriai skambant, scenos dešinėje jau buvo galima įžiūrėti porą "On Thorns I Lay" muzikantų, belaukiančių savo eilės.
"Juodvarnio" 40 minučių prabėga greitai ir smagiai, gal galima nebent prikibti dėl įgarsinimo (abi graikų grupės skambėjo šiek tiek geriau) bei dėl to, kad nebe pirmą kartą vilniečiai visiškai ignoruoja debiutinio albumo turinį – gyvai išgirsti "Audra prieš tylą" būtų buvę visai malonu.
Taigi, "On Thorns I Lay" nariai su savo instrumentais šmėžavo šalia scenos dar "Juodvarniui" grojant, tačiau jiems planuotų 20 min. vis tiek nepakako pasiruošimui. 5 minutėmis vėliau pasirodę graikai  šiame miniture po Baltijos valstybes vis dar pristatinėja 2020-ųjų albumą "Threnos". Pats diskas buvo išleistas prieš pat covid pandemiją, o nuo to laiko nutiko dar daug dalykų grupės viduje. Bene svarbiausi jų - vokalisto Peter Miliadis bei gitaristo Nikolas Perlepe įsiliejimas į kolektyvo gretas. Tačiau kol visas vadžias tvirtai laiko įkūrėjas ir gitaristas Christos Dragamestianos, net ir su ankstesniais nariais įdainuotos/įgrotos dainos scenoje vis tiek skamba taip pat įtikinamai, kaip ir įrašuose. Muzikantai savo grojaraštį pradeda nuo "The Song of Sirens", o vėliau dar išgirstame "Misos", "Erynies", "Olethros". Kone po kiekvienos dainos frontmenas emocingai dėkoja fanams bei pasidžiaugia sėkmingai praėjusiais koncertais Rygoje ir Taline. Pasak vokalisto, scenoje esantiems muzikantams žiūrovų palaikymas koncertų metu yra bene svarbiausias dalykas. Peter turėjo likti patenkintas - vilniečiai bei miesto svečiai šiltai sutiko svečius iš Atėnų ir lengvai pasiduodavo raginimams iškelti rankas ar ritmingai pašūkauti. Christos kompanija atsisveikina su Lietuva kūriniu "Erevos", po kurios užleidžia sceną savo tautiečiams.
Apskritai, "On Thorns I Lay" buvo tarsi tamsusis arkliukas, su kuriuo mūsų publika dar nebuvo iki tol spėjusi gerai susipažinti. Tačiau ši graikų penkeriukė pateisino lūkesčius - grupė, turinti savo diskografijoje ne vieną solidų leidinį, vertą melomano dėmesio, įrodė, kad visa tai gali kokybiškai perteikti ir gyvų pasirodymų metu.
Jei "On Thorns I Lay" sceną buvo papuošę audeklu su ryškiai matomu grupės logotipu, tai "Rotting Christ" dekoracijos visiškai pradingo scenos gilumoje. Tik įpusėjus pasirodymui bei tinkamai pakreipus apšvietimą, buvo galima šiek tiek įžiūrėti, kad Graikijos metalo legendos groja naujausio albumo "The Heretics" fone. Tačiau čia juk daug svarbesnė muzikinė pusė, taip? Kadangi broliai Tolis Lietuvoje lankėsi vos prieš 5 mėnesius, buvo labai įdomu, ką kolektyvas pasiūlys gerbėjams mūsų šalyje šįkart. Ar labai skirsis programa nuo tos, kuri buvo atlikta šią vasarą Anykščiuose? Gal bus daugiau dėmesio kitąmet 30-metį švenčiančiam albumui "Thy Mighty Contract"? Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad muzikantai labiau koncentravosi į šio amžiaus repertuarą, tačiau taip pat nenuskriaudė ankstyvojo periodo kūrybos fanų. Ir šįkart apie pusę grojaraščio sudarė dainos, neskambėjusios festivalyje "Devilstone".
O pasirodymas pradedamas nuo poros kompozicijų iš "Katá ton Daímona Eautoú" laikų. Jei per įžanginę kompoziciją "666" garso šiek tiek trūko, vėliau viskas stojo į savo vėžes, o atliekant "Fire, God and Fear" išsijudino ir publika.
Ne kartą mūsų šalyje viešėjęs "Rotting Christ" lyderis lietuvių kalbos žinių per daug nedemonstravo, kaip toje pačioje salėje prieš nepilnas dvi savaites darė Mr.Lordi, tačiau kone per kiekvieną pauzę tarp dainų Sakis, dėkodamas už palaikymą arba jo prašydamas, labai dažnai pabrėždavo žodį LIETUVA.
Dar po poros naujesnių kūrinių ateina laikas dainai "Demonon Vrosis", kuri puikiai skamba įraše, bet gyvuose pasirodymuose vis kažko pritrūksta, kad ir koncertuose atlikimas būtų lygiavertis. Žinoma, publika vis tiek siautė per ją ir Vilniuje, tačiau su vėlyvesniu repertuaru mažiau susipažinęs metalistas privalo paklausyti šią dainą arba visą puikų albumą "Aealo".
Galiausiai subruzda tie žiūrovai, kurie ilgai ir kantriai kantriai laukė ankstyvosios kūrybos. Kaip sakė pats Sakis Tolis, dabar "atėjo laikas old-school'ui". "King of a Stellar War" bei "Non Serviam" jau turėtų būti įaugę į senų rokerių kraują, tad "Rotting Christ" frontmenas čia leidžia daug pasireikšti publikai, kuri choru traukė šių dainų melodijas.
Tokie kūriniai, kaip "Grandis Spiritus Diavolos" yra sukurti pora dešimtmečių vėliau, bet jie taip pat jau yra tapę savotiška klasika bei neatsiejama grupės pasirodymų dalimi. Ir tik artėjant vakarui į pabaigą kolektyvo lyderis primena, kad muzikantai turi ir gan šviežių dainų – netrukus išgirstame kompoziciją "The Raven" iš kol kas naujausiojo "Rotting Christ" ilgagrojo "The Heretics". Tada graikiško metalo flagmanai trumpam su žiūrovais atsisveikina, o sugrįžę tėškia paskutinį kozirį - "Noctis Era". Labai tinkamas kūrinys finalui – publika atiduoda likusias jėgas, muzikantai padovanoja dar kelias malonias minutes klausytojams ir tuo šiųmetinė "Velniava" pasibaigia.
Per pusketvirtos valandos išgirdome skirtingų metalo požanrių, tačiau vienodai kokybiškos muzikos. Garsu, vaizdu ir atmosfera turėjo likti patenkinti ir tie fanai, kurie "Rotting Christ" koncerte lankėsi ne pirmą kartą, neliko nuvilti ir tie, kurie matė graikus pirmąsyk.
Galutinis verdiktas? Kad ir kokios įspūdingos buvo futbolo rungtynės, jas praleidusiems nereikia graužtis. Ypač tiems, kurių favoritai ten nedalyvavo. 

Renatos Drukteinytėss (FOTOGRIAUSMAS) nuotr.
Daugiau FOTOGRAFIJŲ   

Komentarai
Vardas:
:)

Kiek bus du kart du plius 2 ?