Kai Anglijoje visu savo grožiu pražydo nuodingoji pankroko gėlelė, šefilde, metalo liejyklų mieste, du septyniolikmečiai - Rikas Sevidžas (Riek Savage) ir Pitas Vilisas (Pete Willis) nutarė suburti savo ansamblį, kurį pavadino "Atomic Mass".
Dvejus metus daugiausiai su "Thin Lizzy" ir "T. Rex" repertuaru jie uždarbiavo šefildo kavinėse ir klubuose. Sudėtis, ypač būgnininkai, keitėsi vienas po kito. Kai dainuoti atėjo šviesiaplaukis, tapyti mėgstąs sunkvežimio vairuotojas Džo Eliotas (Joe Elliot), ansamblio dalyvių kaita lyg ir sulėtėjo. Kartą Džo Eliotas nupiešė reklaminį plakatą "Adef Leopard" ("Kurčias leopardas"). šie žodžiai, vėliau šiek tiek pakeisti, tapo grupės pavadinimu.
1978 metams baigiantis, koledže Rikas Sevidžas susipažino su Stivu Klarku (Steve Clark), kuris mokėsi groti klasikine gitara. Jis tapo trečiuoju "Def Leppard" gitaristu. Beliko susirasti būgnininką. šefildo laikraštyje jie paskelbė : "LEOPARDUI REIKIA NAUJO KAILIO". Taip surado penkiolikmetį vunderkindą Riką Aleną (Riek Allen), kuris nuo dešimties metų grojo grupėje, neturėjusioje bosisto. Dėl to Rikui tekdavo gana stipriai daužyti būgną (kokia likimo ironija - juk po šešerių metų jis vėl turės daryti tą patį, tik visai dėl kitos priežasties...)
šių vaikėzų muzikavimo niekas, išskyrus tėvus, rimtai nevertino. Būtent tėvų pastangomis 1978-ųjų liepą vienoje šefildo mokykloje jie surengė pirmąjį viešą koncertą. Ir, žinoma, išleido mažą plokštelę "Getcha Rocks Off" su trimis dainelėmis (1979 m., "Rifol Records" firma, tiražas 24 000 egz.) Ją įrašė stebėtinai greitai - per dešimt valandų. Neturėdami menedžerio, vaikinai nusprendė patys išreklamuoti savo produkciją - dalį plokštelių išsiuntė muzikos kritikams ir reporteriams.
Mes Pagalvojom - jeigu net pankų grupės išpopuliarėja ir pasirašo pelningus kontraktus, tai kodėl mums nepabandyti. Aišku, niekada nebuvome pankai, bet be jų įtakos nebūtume sukūrę tokių dainų, kaip "Wasted" - apie jaunuolį, beprasmiškai mirštantį nuo narkotikų. Nenorėjom šokiruoti publikos kaip "Clash", bet ir "metalėti" nesirengėm. Iki šiol sunkusis metalas man asocijuojasi su vi­sišku niekalu, nors "Metallica" ir "Megadeth" labai imponuoja.

Pirmoji maža plokštelė ir pagiriamieji straipsniai išgarsino "Def Leppard". Jais susidomėjo AC/DC menedžeris Amerikoje Piteris Menšas, pakvietęs "apšildyti" publiką prieš garsiosios australų grupės koncertus Didžiojoje Britanijoje, o paskui sutikęs būti ir jų menedžeriu. Apsukrus vyriškis 1979 metų rudenį pasirašė kontraktą su "Phonogram" firma, ir jau 1980-ųjų kovą pasirodė pirmasis tikras "Leopardo" diskas - "On Trough The Night".
Pagrindinį uždavinį - užkariauti JAV rinką, jie įvykdė. Prestižiniame "Bilboard" žurnale užėmė 51 vietą, o pirmosios gastrolės (su Ted Nugent ir "<(?)The Scorpions">) po Ameriką buvo nepaprastai sėkmingos, ir vaikinams iš laimės šiek tiek apsisuko galvos. "Dėkojame mūsų tėtėms ir mamoms už tai, kas įvyko", - kiek vaikiškai užrašė jie ant disko voko.
Kūriniai patraukė dėmesį ne tiek gitarų partijomis, kiek trykštančia energija, stipriomis ir melodingomis baladėmis, nors iš karto gali įžvelgti nemažą "Black Sabbath", "Thin Lizzy", "Uriah He-ep", "Deep Purple" įtaką.
Tik 1981 metų gegužės mėnesį "Def Leppard" pradėjo įrašinėti savo antrąją plokštelę, mat teko laukti, kol žymus garso režisierius Robertas Džonas Lengas baigs įrašinėti amerikiečių grupės "Foreigner" albumą. Susidarius pertraukai, vaikinai sumanė pagastroliuoti po aplinkinius miestus, bet paaiškėjo, kad publika jau spėjo juos pamiršti, o koncertą Lankasteryje apskritai teko atšaukti, nes buvo parduota tik keturiolika bilietų.
Po mėnesio kaip "publikos šildytojai" drauge su "Rainbo" jie išvyko į turnė po Prancūziją ir VFR. O dar po mėnesio dienos šviesą išvydo antras grupės diskas "High'n'Dry". Daina "Lady Strange" - turbūt pati geriausia "Def Leppard" karjeroje. "Mirror, Mirror" sumaniai panaudoti choriniai intarpai, "No No No" uraganinė gitarų ir mušamųjų ugnis... <(?)Naujasis diskas atskleidė Klarko, Elioto, Tandemo kūrybingumą. >
"Def Leppard" pusmečiui išvyko ten, kur juos visada gerbė, bei mylėjo - Jungtines Amerikos Valstijas. šios šalies paaugliai juos, koncertavusius drauge su "Blackfoot", bei Ozy Osbornu, dar labiau pamėgo. "High'n'Dry" tiražas netrukus pasiekė mi­lijoną.
Tėvynėje reikalai klostėsi blogiau - kritikai buvo griežti ir negailestingi, o plokštelę pirko dar prasčiau, negu pirmąją. Nepakartojamasis Lengas vėl neturėjo laiko, ir vaikinams, svajojantiems apie naują diską, teko laukti iki 1982-ųjų, Pitas Vilisas, pareiškęs, kad jam visa tai nusibodo, nusispjovė ir išvažiavo į gimtąjį šefildą. į jo vietą vyrukai pakvietė seną grupės bičiulį dvidešimtmetį Filą Koleną (Phil Collen).
"įrašant trečiąjį diską, darbas studijoje tęsdavosi nepakeliamai ilgai, - prisipažįsta Džo Eliotas. - Aš net pamiršau, kurie metai".
Menedžeris Piteris Menšas versdavo Džo po kelis kartus dainuoti tą patį motyvą. Kai beveik viskas, išskyrus vokalines partijas, buvo įrašyta, Džo Eliotas neteko balso. Gydytojai nustatė vaikišką ligą - kiaulytę, kuri subrendusiam žmogui gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Tą pačią dieną, kai pasveikęs vokalistas skrido į Olandiją, kur buvo baigiamas albumas, prodiuseris Robertas Lengas pateko <(?)į autokatastrofą...>
"Pyromania" po ilgų vargų pasirodė 1983 metų kovo mėnesį.
1984 metais penki vaikinai Dubline išsinuomoja nemažą patalpą, atboginoja savo kilnojamą studiją ir, atsiraitoję rankoves, jie imasi naujo darbo.
Disko "Pyromania" sėkmė apstulbino net juos pačius - daugiau kaip šeši milijonai plokštelių (tik šiek tiek mažiau negu Maiklo Džeksono "Thriller") kaipmat dingo iš parduotuvių lentynų, JAV radijo stotys geriausius kūrinius transliavo po kelis kartus per dieną, o ką jau sakyti apie ką tik atsiradusią kabelinę telviziją...
ėmus įrašinėti naują "Def Leppard" albumą, įvyko skaudi nelaimė. Rikas Alenas pakvietė savo draugę pasivažinėti naujuoju "Corvette" automobiliu ir staigiame posūkyje prie šefildo mašiną sumėtė, ir... Rikas tris dienas kovojo su mirtimi, ištvėrė kelias operacijas, gydytojai nežadėjo nieko gero - kairiąją ranką vis dėlto teks amputuoti. Būgnininkui tai buvo siaubingiausia.
"Tada mums atrodė, kad Rikui geriau būtų buvę numirti, - prisimena bosistas Rikas Sevidžas. - Juk be būgnų nieko daugiau gyvenime jis ir nežinojo.
"Def Leppard" visada gyveno kaip draugiška šeima. Visas šventes sutikdavo kartu, Rikas Alenas bičiulius pažino nelaimėje. Jie ne tik apmokėjo gydymo išlaidas, atidėjo planuojamus koncertus, albumo įrašus, bet taip pat nusprendė neieškoti naujo būgnininko, kol galutinio žodžio netars pats Alenas. "Meluotume, jeigu sakytume, kad nė karto nepagalvojome apie tai, ar galės jis vėl mušti būgnus" - sako Sevidžas, - Bet svarbiau už viską mums buvo Riko gyvybė, todėl ir nutarėm, kad spręsti turi jis pats"
Dar besigydydamas, Rikas prasitarė draugams, jog norėtų grįžti į "Def Leppard". Nepaisydamas gydytojų draudimų, po mėnesio jis išvažiavo namo ir ėmė konstruoti papildomas mušamųjų komplekto dalis. Pagrindinio būgno pedalą perdarė taip, kad intensyviau juo naudodamasis, taip kompensuotų rankos judesius. Rikas iki devinto prakaito treniravosi ir savo pasiekė, o vasarį jau dirbo studijoje!
Tačiau grupę vėl ištiko nauja nelaimė. Kai beveik viskas, išskyrus vokalines partijas, buvo įrašyta, Džo Eliotas neteko balso. Gydytojai nustatė vaikišką ligą - kiaulytę, kuri subrendusiam žmogui gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Tą pačią dieną, kai pasveikęs vokalistas skrido į Olandiją, kur buvo baigiamas albumas, prodiuseris Robertas Lengas pateko į autokatastrofą...
Pagaliau baigusi darbą studijoje, grupė ėmė ruoštis koncertiniam turui po Europą. Baimindamiesi, kad Rikas Alenas neišlaikys įtampos, pagalbon jie pasikvietė "Status Quo" būgnininką Džefą Ričą. Pamatęs kaip Rikas pluša repeticijoje, Džefas pareiškė: - "Man čia nėra kas veikti". Ir išvažiavo namo.
1985 - aisiais pasirodo plokštelė, kurioje sudėti seni "Def Leppard" kūrinėliai, ir tik 1987 metų rugpjūtyje išeina be galo ilgai lauktas albumas "Hysteria".
Priverstinė ketverių metų pertrauka, savaime suprantama, pakenkė grupės populiarumui. Per tą laiką sunkiojo roko arenoje atsirado šimtai stiprių grupių, grojančių įvairiais stiliais, keitėsi fanų skonis, įrašų technologija. 63 minučių "Hysteria" nudžiugino vienus ir apvylė kitus...
"Def Leppard" trečiasis albumas populiarumo lentelėse kopė vis aukštyn, jie jau "nebešildė" publikos prieš įžymybių koncertus. Priešingai, prieš "Kurčiojo leopardo" koncertus grodavo "Motley Crue", bei "Krokus". Naujausias 63 minučių trukmės darbas "Hysteria", brandintas ketverius metus, suteikė vaikinams ir džiugių sėkmės akimirkų, ir kartėlio. Kritikai kai kuriose dainose įžvelgė "Def Leppard" kopijuojant svetimas idėjas: "Pour Some Sugar On Me" - garsiųjų "Queen" kūrinio "We Will Rock You" aidas, "Don't Shoot Shotgun" ir "Run Riot" primena "Slade". Tačiau dažniausiai grupei buvo priekaištaujama dėl to, kad diskas esąs pernelyg "minkštas".
"Minkštai skamba?" - klausia Eliotas. - Taip, minkštai, jeigu lyginsim su "Napalm Death". Tačiau mūsų tikslas - tapti viena geriausių pasaulio grupių, todėl nebūtina kitus pamėgdžioti. Ir kodėl nepabasidžius parduotų plokštelių skaičiumi aplenkti Maiklą Džeksoną? Nė vienas mūsiškis netvirtina, kad "Hysteria" geresnė už "Pyromanla", tačiau aš manau, jog gerokai šoktelėjom į priekį. Juk norėjom įrašyti kažką visiškai naują, tai, kas būtų mūsų kelrodė žvaigždė bent artimiausius penkerius metus".
Tarsi patvirtindama vokalisto žodžius, 1988 metų vidurvasary *"Hysteria" išstumia Van Haleno albumą "OU 812" iš pirmosios vietos JAV (tiesa, Maiklo Džeksono "Bad" pirko noriau). Pagaliau 1989 metų pradžioje "Bilboard" pranešė, kad "Hysteria" parduota jau devyni milijonai. "Def Leppard" auditorija išaugo iki neregėto skaičiaus, tuo pat metu jų, kaip sunkiojo metalo novatorių, markė krito. Ir, apskritai, ar begalima juos priskirti šiai krypčiai?
Išvykdamas į gastroles 1987 metų rudenį, Džo Eliotas prasitarė: "Keliausim 18 mėnesių ir, ko gero, po to dingsim nuo scenos, nes daugiau koncertuoti būtų savižudybė. žmonės imtų kalbėti: "Ar mes juos jau pernai matėm?". Užsidarysime studijoje, sukursime naują albumą ir tuomet grįšim į sceną".
Nepaisant visų elektroninių gudrybių, Riko Aleno nelaimė negalėjo nepaveikti grupės stiliaus. Tik laikas parodys - ar fizine, ar dvasine prasme. Kai vaikinukai, regis, jau apsiprato su Riko Aleno nelaime, 1991-ųjų sausio 6 dieną juos ištiko naujas šokas. Nesulaukęs nė trisdešimt vienerių, staiga mirė gitaristas Stivas Klarkas... Tačiau "Def Leppard" tiek 1992 ir 1993 metais išleido puikius albumus.
"Def Leppard" pasaulio šou biznyje dabar užima unikalią vietą, jie ne tokie komerciškai lengvi, kaip "Bon Jovi", tačiau ne mažiau populiarūs. Labai paprasti, draugiški vaikinai naudojasi seniai išbandyta "Led Zeppelin", "Boston" ar "Z.Z. Top" taktika šaudo retai, bet taikliai.

Diskografija :

"On though the night" - 1980
"High 'n' Dirty" - 1981
"Pyromania" - 1983
"Hysteria" - 1987
"Adrenalize" - 1992
"Retro active" - 1993
"Vault - Greatest hits 1980 - 1995" - 1995
"Slang" - 1996
"Euphoria" - 1999
"X" - 2002
"Best of" - 2004
"Rock of ages" - 2005