Slaptoji Bandančiųjų Atverti Duris (Doors) Sąjunga ne to­kia jau maža. Tai liudija kad ir žurnalo "Billboard" apklausos.

Pavyzdžiui, 1987 metais "dorsai" tapo absoliučiais metų čempio­nais: trys plokštelės - dukart platininės, šešios - platininės, dvi -auksinės. "The Doors" nebegroja jau daugiau nei dvidešimt me­tų, tačiau šią grupę tebegloboja Džimio numylėtasis dievas Dio­nisas, kuris amžinai sugrįžta pas savo ekstaziškuosius garbinto­jus. Tebūnie ir šis straipsnis tik dar vienas mėginimas ATVERTI DURIS.

***

Man "The Doors" - tai Džeimsas Duglas Morisonas (James Douglas Morrison). Teatleidžia tie, kam labiau prie širdies Rėjus Manzarekas (Ray Manzarek), Džonas Densmoras (John Densmor) ar Robis Krygeris (Robby Krieger). Džimis brovėsi pirmas, jie tik sekė iš paskos - talentingi, ištikimi, kartais - baugštus.

Morisonas gimė 1943 metų gruodžio 8 dieną, karo metų "kū­dikių bumo" laikotarpiu, Floridoje. Džimis buvo pirmas vaikas šeimoje, nuolat besikraustančioje iš vieno Amerikos pakraščio į kitą. Tėvas tarnavo kariniame jūrų laivyne, ir tai lėmė labai mobi­lų gyvenimą. Vienos kelionės metu greitkelyje į Santa Fe Džimis pamatė apsivertusį sunkvežimį ir pakelėje gulinčius sužeistus Pueblo indėnus. Vienas iš jų merdėjo. Džimis prapliupo nenu­maldomai raudoti: "Aš noriu padėti, noriu padėti, padėti..." Bet niekuo padėti nebebuvo įmanoma. Tėvas ramino sūnų, sakyda­mas, kad tai - tik blogas sapnas. Džimiui tada buvo ketveri.

Po keliolikos metų Morisonas sakys, kad tada karštame dul­kėtame greitkelyje jame įsikūnijo nelaiminga mirusio indėno sie­la. Kitame interviu jis pareikš, kad toje autokatastrofoje žuvo abu jo tėvai. Ir visada pabrėš, kad įvykis kelyje į Santa Fe buvo svar­biausias jo gyvenime.

Antras, vėlgi anot paties Džimio - svarbiausias dalykas įvy­ko po dešimties metų. 1957-siais pasirodė Džeko Keruako roma­nas "Kelyje". San Francisko laikraščiuose atsirado žodis, įvardi­jęs visą epochą: bytnikas. Bytnikų kelrode žvaigžde tapo šūkis "Live fast, love hard, die young!!!" ("Gyvenk greitai, mylėk karštai, mirk jaunas") . Morisonui buvo lemta su kaupu įvykdyti| maksimalistinę programą. Tačiau 1957 metais jis tenorė­jo būti panašus į Dina Moriartį - "Vakarų vėją, lygumų odę, kažką nauja, seniai pranašautą, ilgai lauktą ir... vagiantį automobilius tik linksmiems pasivažinėjimams!" Džimis mėgdžiodavo net Di­no juoką; "Hee-hee-hee-hee, ah-hee-hee-hee..." (originaliai) arba "ha, ha, ha, ha..." (išvertus lietuviškai). Kas sugeba - tenusijuokia!

Jau koledže pradėjo ryškėti ypatingas jo asmenybės magne­tizmas. Jis buvo nuolatos apsuptas susižavėjusių draugų, bet pats dievino visai kitokią kompaniją. Valandų valandas, kiauras nak­tis ligi pat paryčių, leisdavo keistoje ir pavojingoje draugijoje: F. Nyčės, vokiečių filosofų romantikų, prancūzų simbolistų, A. Rembo, egzistencialistų, Dylano Tomo, V. Vitmeno, A. Ginsbergo. Fa­tališko smalsumo genamas, rūšiavo savo mokytojus į grupes: al­koholikai, narkomanai, homoseksualai, pamišėliai... Mąstant apie šį jo gyvenimo periodą, nejučia kyla klausimas: kas pirmesnis - priežastis ar pasekmės? Ar mirusių poetų genijų draugija įkvėpė Džimį gyventi beatodairiškai balansuojant ant kruvinų ašmenų tarp meilės ir mirties, grožio ir bjaurumo, tarp beprotybės ir iš­minties, tarp nevilties bedugnių ir linksmybės ekstazių? O gal pa­čiose jo sielos gelmėse pulsuojantis, lemtingą vienatvę skleidžian­tis tragiško talento užtaisas vertė ieškoti erdvėje ir laike nutolu­sių, bet to paties demono apsėstų sielų?

Džimį Morisoną tiesiog pakerėjo A. Rembo, viena maištin­giausių ir mįslingiausių būtybių visų laikų poezijos žemyne. Ge­nialumo karštligės krečiamas, visus savo eilėraščius Rembo para­šė tarp penkiolikos ir devyniolikos metų. Kūrybos liepsna užgeso taip pat staiga, kaip ir įsiplieskė. Likusius aštuoniolika savo gy­venimo metų perdegęs genijus praleido kažkur Afrikoje. Džimis užsikrėtė Rembo poezija ir savęs kūrimo-griovimo šėlu, dvelkiančiu jau iš vienos citatos: "Poetu tampama per ilgą, neribotą, sistelišką pojūčių ir jausmų suardymą. Poetas ieško savęs visose meilės, kančios, beprotybės formose, jis sukaupia savyje visus nuodus, užkonservuoja pačią jų kvintesenciją". Pamokos nepraėjo vėl­ai . Vėliau Džimis panašiai aiškins savo ir "Dorsų" kūrybą: "Tai - lyg apsivalymo ritualas alchemijos seanse. Pirmiausia - griovi­kas, pirmykštis chaoso periodas? kritimas į nebūties sritį. Pagaliau tau pavyksta sutuokti visus dualizmus ir opozicijas. Tada daugiau nebekalbi apie gėrį ir blogį, bet apie kažką vientisą ir gryną..." "Mūsų muzika ir asmenybės - kol kas chaoso, prieštaravi­mų būsenoje. DURYS ATSIDARO VIENOS PO KITų, VIENOS PO KITų. Dabar mane labiau domina tamsioji gyvenimo dalis, blogis, neapšviestoji mėnulio pusė, kentėjimas. Bet savo muzika mes stengiamės prasiveržti į švarumo ir laisvės sritį..." "Aš ma­nau, kad didžiausio pakilimo ir didžiausio nuopuolio taškai yra vienodai svarbūs. Aš noriu laisvės išbandyti viską! Nors kartą, bet viską patirti!"

Pirmuosius savo eilėraščius Džimis parašė penktoje klasėje. Dažniausiai pasikartojantis motyvas juose buvo vanduo ir mirtis. Kitas didysis Morisono mokytojas, žinoma, buvo Nyčė! "Tra­gedijos gimimas" atvėrėjam Dievą - gundytoją, filosofą, tyrinė­toją ir atradėją, dviveidį, švento apgirtimo, estetinių orgijų, poeti­nių ekstazių, bakchanalijų, ištvirkavimo ir katarsio globėją Dio­nisą. Morisonas tapo paskutiniu dievo Dioniso mokiniu ir paš­vęstuoju. Džimis išsirašė į bloknotą sakralinę Nyčės frazę: "Me­nas egzistuoja tam, kad mes nežūtume nuo tiesos". Toks minčių, svetimų ir savų, fiksavimas tapo jo įpročiu. Po Morisono mirties biografams teko šifruoti tūkstančius dienoraščių ir užrašų knygu­čių puslapių.

Koledže jis garsėjo apsiskaitymu. Pasitaikydavo ir kuriozų, kai dėstytojai bėgdavo į miesto biblioteką patikrinti, ar tikrai eg­zistuoja knygos, kurias stropus mokinys nurodė perskaitytųjų sąrašė: viduramžių demonologijos traktatas ar veikalas apie eretikų adamitų sektą, kuriai priklausė mylimas Džimio dailininkas H. Boschas.Morisonas pradėjo tapyti, nors tai, kaip ir rašymas, buvo slapta, niekam neatskleidžiama veikla. Prie niūria genialios jo Mo­kytojų kompanijos dar prisidėjo absurdo teatro pranašas A. Arto, iš beprotnamio siuntęs pasauliui "Laiškus apie žiaurumą": "Ir kas gi yra žiaurumas, kalbant filosofiškai? žiaurumas dvasiniu požiū­riu reiškia neišvengiamybę, nepermaldaujamą sprendimą, negai­lestingą, absoliutų tikslingumą. Nėra žiaurumo be suvokimo, kuris visiems gyvenimo veiksmams suteikia savotišką kraujo atspalvį, nes juk gyvenimas visada yra kažkieno mirtis". Drastiškus Džimio Morisono žiaurumo proveržius sensacijų ištroškę žurnalistai aiš­kina tik kaip prasigėrusios, narkotizuotos roko žvaigždės debošus.

1964 metais jis įstojo į Kalifornijos universiteto Kino insti­tutą (UCLA). Los Andžele prasidėjo visiškai nauja jo gyvenimo era. UCLA tuomet pergyveno aukso amžių. Tarp dėstytojų žėrėjo tokios žvaigždės kaip S. Krameris ar J. Renuaras, tarp studentų brendo būsimos įžymybės, pavyzdžiui, F. F. Kopola. čia Džimis jautėsi puikiai, jį svaigino UCLA erdvėse mėgiamos kalbos apie neurozes, sadizmą-mazochizmą, nekrofiliją, okultizmą, šamaniškus ritualus, nesibaigiančios diskusijos apie ryšį tarp sapno ir rea­lybės. "Sapnas pagimdo realybę!" - tvirtino numylėtas būsimųjų režisierių gūras C. G. Jungas. Kolegos Džimiui iškart pasiūlė vaid­menis (Dino Moriarčio, Rembo, Nyčės) savo filmuose. Nesunku atspėti, kad nei vienas iš šių sumanymų taip ir nebuvo realizuo­tas.

Džimis savaitgalius leisdavo tik šiame muzikos, laisvosios meilės, nepriklausomo meno ir narkotikų rojuje. čia Morisonas susitiko ir Rėjų Manzareką, būsimąjį "The Doors" klavišininką. Manzarekas jau grojo grupėje "Riek And The Ravens" ("Rikas ir varnos"), kuri kartą turėjo groti kažkokios mokyklos išleistuvių vakare. Vienas muzikantas dingo, kontraktas buvo sudarytas su šešiais, kilo problemų dėl užmokesčio. Manzarekas pasiūlė Dži­miui stovėti scenoje ir apsimesti, kad groja. "Tai buvo lengviau­siai uždirbti pinigai mano gyvenime!" - džiūgavo Morisonas ir nusprendė iš tikrųjų tapti roko žvaigžde.

Ir tada viskas pajudėjo fantastišku greičiu! Rodės, Džimiui pakako bastytis po Venecijos Krantą ir neišvengiamai artėti prie pasaulinės šlovės. Pirmiausia savo neegzistuojančiai grupei jis su­galvojo pavadinimą: "THE DOORS: OPEN AND CLOSED" ("DURYS: ATVIROS IR UžDAROS"). Pavadinimas ne šiaip sau šovė jam į galvą, o turėjo priešistorę. "Atvėrus SUVOKIMO DURIS, viskas stoja prieš žmogų tikruoju savo pavidalu: beribiš­kumu", - rašė V. Bleikas. šios frazės įkvėptas A. Hakslis, nuo kurio Džimis tiesiog kaifavo, savo romaną pavadino "SUVOKI­MO DURYS". Romanas analizavo šventą Morisonui sritį: sąmo­nės išplėtimą, prasivežiantį į pačias pasąmonės gelmes. "Visa, kas modifikuoja sąmonę, dabar gaunama tik su gydytojo receptu, arba - nelegaliai ir gerokai rizikuojant. Draudimų nesuvaržytam var­tojimui Vakarai išrado tik alkoholį ir tabaką. Visos kitos CHE­MINėS DURYS SIENOJE pažymėtos užrašu "Narkotikai", ir vi­si neteisėti jų vartotojai yra prakeikiami". Tai buvo ženklas, ir bebaimis Džimis Morisonas atvėrė CHEMINES DURIS pažini­mo sienoje. Prasidėjo didieji eksperimentai su LSD. Prisiskaitęs K. Kastanedos ir Don Chuano pamokymų, Džimis jau buvo susi­ruošęs važiuoti į Meksiką ieškoti kaktuso pejotlio, iš kurio gau­namas stipriausias haliucinogenas - meskalitas, bet sutrukdė troš­kimas žūt būt suburti roko grupę.

Morisonas tvirtino savo draugams: "Pavadinimas jau yra ir tai - svarbiausia! DURYS! Aš noriu būti DURIMIS TARP TO, KAS PAžINTA IR NEPAžINTA!" Draugai į roko grupės idėją reagavo labai skeptiškai.

Nesulaukęs bičiulių pritarimo, Morisonas nenusiminė. Jis pradėjo rašyti dainas. Milžiniškos koncertų salės ir stadionai, neap­rėpiamos gerbėjų minios, triumfas ir šlovė buvojau visai čia pat! Džimis tuo nė kiek neabejojo, nors jo gyvenimas darėsi panašus į kliedesį. Jis veik nieko nebevalgė, nebemiegojo ir buvo kiaurai persisunkęs LSD. Prablaivėjimo, prašviesėjimo ar katarsio akimirkomis rašė eiles. Kartą, slampinėdamas po Venecijos Krantą, užsiminė apie savo kūrybą Manzarekui. Juodu tupėjo prie pat van­dens, Džimis deklamavo, žarstydamas smėlį tarp pirštų. Manzarekas buvo priblokštas! "Tuoj pat kuriam roko grupę! Užsidirbsim milijonus!" - šūkaliojo, šokinėdamas po smėlį. "Aš visą laiką apie tai galvoju", - ramiai atsakė Džimis. Morisonas jau buvo su­kūręs auksines "Doors" dainas: "Hello, I Love You", "People Are Strange", "End Of The Night". ėjo 1965 metai.

Robis Krygeris gimė 1946 metais, taigi buvo jauniausias "dorsas". Jam iš karto nepatiko pavadinimas, nes pats prieš tai buvo grojęs grupėje "Psychodelic Rangers" ("Psichodeliniai klajūnai") ir norėjo tokį titulą įpiršti "Dorsams". Krygeris gitara skam­bino nuo 15 metų ir jau buvo išbandęs pačius įvairiausius stilius: nuo flamenko iki folko, nuo bliuzo iki rokenrolo. "Dorsuose" jam buvo patikėta bosinė gitara, kurią prieš tai brazdino kažkokia mer­gina, deja, net jos vardo niekas neprisimena.

Džonas Densmoras į "Dorsus" atėjo, sulaukęs 20 metų. Ki­lęs iš geros šeimos, kaip ir Džimis turėjo jaunesnįjį brolį ir seserį. Būgnus mušė nuo dvylikos metų. Išbandė ir timpanus Los Andželo universitete, ir muzikavimą įvairiuose džiazo klubuose. Vie­nas didžiausių jo troškimų tuomet buvo kaip nors išsivaduoti iš kankinančios tėvų globos.

"DOORS - Band from Venice" - po šitokia vėliava prasidėjo koncertai Los Andželo baruose ir klubuose. Pasisekimas užgriu­vo bematant 1966 metais grupė savo repertuaruose jau turėjo apie 40 kūrinių. 25 buvo jų pačių dainos, tarp jų ir ezoteriškasis "The End" ("Pabaiga"), tuomet - dar tik baladė apie pasibaigusią meilę. Su "The End" susijusios net kelios istorijos, vienaip ar kitaip paveikusios "Dorsų" karjerą. Pirmoji nutiko "Whiskey Go Go" bare, kuriame "Dorsai" grojo kas vakarą, gavo neblogą atlygini­mą ir turėjo būrį fanatiškų garbintojų. Vieną vakarą Džimis nepasirodė, ir draugai nusprendė patys jį atgabenti į sceną. Rado na­muose. Visai apkvaišusį, šūkaliojantį, kad susivarė 1000 miligra­mų LSD. Niekas juo nepatikėjo, anot Manzareko, maksimali LSD dozė - 350, daugiausia 500 miligramų. Draugužiai išsitempė Džimį į klubą. Visą kelią jis niūniavo savo mėgstamą dainelę: "Break on through to the other side..." ("Prasiveržti į kitą pusę...") - tai buvo jo narkotinių klajojimų ir klejojimų himnas. Klube iš pradžių viskas ėjo neblogai. Džimis dainavo savo šamaniškąja maniera: užsimerkęs, tarsi užhipnotizuotas ir kitus hipnotizuodamas.. Pradėjo dainuoti "The End". įtampa augo. Džimis improvizavo. Visų akyse gimė XX a. Edipo mito versija, išrėkta sakraline kru­vinąja fraze "Father, I want to kill you! Mother, I want to fuck you!" Kilo skandalas. įsiutęs klubo savininkas išgrūdo "Dorsus", uždraudęs jiems net koją įkelti į "Whiskey".

Tuoj pat įvyko ir kitas incidentas. "Dorsai" jau buvo sudarę kontraktą su "Elektra Records" studija ir įrašinėjo savo pirmąją plokštelę. Menedžeriai džiūgavo, nes jautė gimstant sensaciją. Atė­jo "The End" eilė. Staiga Džimis griuvo ant grindų, ėmė rangytis kaip tik jis vienas tesugebėjo, kartodamas edipiškąją mantrą: "Kill the father, fuck the mother, kill the father, fuck the mother..." Mo­risoną šiaip taip pavyko nutempti iki automobilio, bet jis mikliai it žaltys iššliaužė iš savo globėjų rankų ir nulėkė atgal į studiją. Išsirengė nuogas ir daužė viską, kas tik po ranka pakliuvo. Atsku­bėję draugai rado Morisoną ketinantį padegti studiją. Kad ir kaip būtų keista, po šitokio dar tik būsimos žvaigždės siautėjimo "Elekt­ra" kontrakto nenutraukė. Pagaliau "The End" įrašyti pavyko. Ir štai kokie prodiuserio P. Rotšildo prisiminimai apie tai: "Pusva­landis, kai mes įrašinėjom "The End", buvo nuostabiausias iš vi­sų, kuriuos savo gyvenime aš praleidau įrašų studijoje. Tai buvo magijos pusvalandis. Studijoje buvo visiškai tamsu, tik šalia Džimio degė žvakė. Jis dainavo nuo mūsų nusisukęs. Kai jis baigė, tarsi šokas ištiko. Tą dieną mūsų studiją aplankė Mūza..."

Pirmoji plokštelė taip ir vadinosi: "The Doors". Ji pasirodė 1967 metų sausyje. Roko istorijoje dar nebuvo, tokio triumfiško debiuto, kaip šis! "Billboard" tučtuojau išspausdino "Dorsų" nuot­rauką ir žinutę apie juos.

Prasidėjo pirmieji dideli koncertai. San Franciske jie turėjo groti prieš tuomet garsių "Jefferson Airplane" koncertą. Pati hipiškiausia Amerikos publika, išklausiusi tik "apšilimui" groju­sius "Dorsus", ėmė skirstytis, nebelaukdama žvaigždžių pasiro­dymo. Džimio Morisono regėjimai virto tikrove! Triumfas milži­niškais ratilais skleidėsi per visą kontinentą.

1967 metais pasirodė antrasis "The Doors" albumas "Strange Days" ("Keistos dienos"). Manzarekas grojo "Moog" sinteza­toriumi, ir tai buvo vieni pirmųjų bandymų roko istorijoje. Dau­gelis Džimio dainų - persmelktos mirties nuojautos: "Prieš nu­grimzdamas į didįjį miegą, aš norėčiau išgirsti drugelio riksmą..." Kritikai šią plokštelę vertino labai palankiai. Daugiausia laurų, žinoma, skynė Morisonas: "Jo dainos pilnos froidistinių simbo­lių, sekso, mirties, transcendencijos, jos poetiškos, bet ne saldžios. Taip rašytų E. A. Po, tapęs hipiu".

1967-68 metais "The Doors" koncertavo didžiausiose salė­se ir stadionuose. Tačiau vien šlovės svaigulio dionisiškajam Mo­risonui nepakako. Jis gėrė beveik be prablaivėjimų, be prošvais­čių, su buteliu nesiskyrė nei įrašų studijoje, nei scenoje: "Kodėl geriu? Kad galėčiau rašyti poeziją. Kartais, kai viskas įgrysta, ir viskas, kas bjauru, pasitraukia į gilų miegą, ateina pabudimas ir viskas, kas lieka, yra tiesa. Kai kūnas naikinamas, dvasia įgauna stiprybę. Atleisk man Viešpatie, nes aš žinau, ką darau". Vienas iš jo sugėrovų buvo Elis Kuperis (Alice Cooper). Kažkokiame beprotiškame vakarėlyje Džimis sutiko ir Dženis Džoplin (Janis Joplin). Jiedu džiaugėsi vienas kitu kaip rokenrolo karalius ir ka­ralienė, nors svaigo akyse. Pagaliau Džimis stvėrė Dženis už plau­kų ir suspaudė jos galvą tarp savo kojų. ši raudojo, bet niekaip negalėjo ištrukti. Juos išskyrė, ir rokenrolo karalienė kaukštelėjo rokenrolo karaliui per galvą tuščiu viskio buteliu. Daugėjo incidentų su policija. Aštrėjo konfliktai grupės viduje, ypač - įrašinė­jant plokšteles, nes su įgėrusiu Džimiu ne visada buvo lengva dirb­ti. Na, o Morisonas kaifuodamas kartojo savo mylimo poeto prie­žodį: "Rembo, tu nevertas pats savęs". Apie Džimio metamorfo­zes vaizdžiai pasakojo vienas liudininkas: "Pasaulis prasidėdavo tada, kai Morisonas paimdavo mikrofoną. Jo veidas visiškai persimainydavo, tapdavo įstabiai gražus, kažkokios nežemiškos švie­sos nutviekstas. žiūrėdamas į jį, galėjai patikėti, kad tai Dievas! Tai - Kristus, kuris aukojasi už mus visus!"

Europa "The Doors" sutiko taip, kaip Amerika "The Beat­les" - su triumfo apeigomis. Trijų savaičių turnė - Londonas, Ko­penhaga, Amsterdamas, Frankfurtas - praėjo puikiai, nors kartą apkvaišusį Džimį teko išvežti su greitąja, ir vietoj jo dainavo Manzarekas. Europa buvo užkariauta!

1968 metais "Dorsai" įrašė albumą "Waiting For The Sun" ("Saulės belaukiant"). šį kartą ištikimai "Dorsais" besižavinčių kritikų chore pasigirdo ir prieštaringų balsų. Vieni teigė, kad tai - aiški nesėkmė, kiti - svarbiausias įvykis muzikiniame tų metų gy­venime. 1968 metais "Village voice" paskelbė, kad plokštelė užė­mė antrąją vietą po "Bitlų" albumo "Sgt. Pepper..."

Džimis Morisonas tapo geriausiu metų vokalistu. Manzarekas, kurio "dorsišką" balsą iki šiol sunku su kuo nors supainioti, pateko į geriausių 1968 metų muzikantų trejetuką su E. Kleptonu ir R. šankaru.

Atėjo 1969 metai. Džimis Morisonas užsiaugino barzdą, jo manymu, suteikiančią veidui mefistofeliško rūstumo. Aptemptąjį karaliaus Driežo kostiumą pakeitė platūs laisvi marškiniai, siejantys nuo viskio ir alaus atsiradusį pilvą. Savigriovos mechanizmas veikė puikiai: per porą metų Džimis atrodė pasenęs visa dešimčia. Pasigirdo nauji epitetai Angelui-Naikintojui-Morisonui: obsceniškas, nešvankus, ištvirkęs, arogantiškas, grafomanas... kaip sprogimas nuaidėjo "Majamio incidentas", į šį milžinišką koncertą buvo parduota 7000 papildomų bilietų. Džimis į jį pavėlavo dvi valandas, kai šėlstanti publika jau ėjo iš proto. Tokia itinosfera įkaitino ir patį Morisoną, jis nustojo dainavęs ir kreipėsi į publiką: "Ei, paklausykit! Aš esu vienišas! Aš trokštu meilės! Ei, Jūsų tiek daug, na, ateikit, pamylėkit mane!" Jis nusirengė marškinius ir šveitė į minią. Kelios nuogos panelės prasiveržė į sceną ir puolė Džimiui ant kaklo. Policininkai jas nutempė šalin. Džimis susikišo rankas už diržo ir stebėjo prasidedančią bakchanaliją: minioje bolavo vis daugiau ir daugiau nuogai išsirengusių kū­nų. Vyko tai, ko Morisonas visada slapčia troško - dionisiška or­gija, trykštančios jėgos, lytiškumo, gyvenimo geismo misterija, kurioje net skausmas veikia kaip stimuliatorius. Veltui draugai stengėsi jį sutramdyti, užgrodami tai vieną, tai kitą melodiją. Dži­mis buvo kurčias, ir rėkė dionisiškai miniai: "Ei, asilai, ko jūs bijot?! Aš nekalbu apie revoliuciją, aš kalbu apie meilę, meilę, meilę, meilę!!! Aha, aš žinau, ką jūs visi trokštat pamatyti! Tai še, žiūrėkit!" Lemtingas judesys buvo padarytas. Teisme jis buvo įver­tintas šitaip: "Penio eksponavimas publikai, nepadorūs judesiai masturbuojantis ir demonstruojant oralinę kopuliaciją". Moriso­ną areštavo čia pat - scenoje. Paskui scena lūžo nuo užplūdusios bakchanališkos minios. Po koncerto stadione buvo rasta tiek apainių ir viršutinių drabužių, batų, skrybėlių, kad užtektų super­marketui atidaryti, Džimiui Morisonui grėsė Raifordo kalėjimas: metai ir 150 dienų laisvės atėmimo. Visi laikraščiai mirgėjo Džimio ir kitų "Dorsų" fotografijomis. Transcendentinę meditaciją mėgstantys "dorsai" visuomet šiek tiek pašiurpdavo nuo psichodelinių Džimio eksperimentų, tačiau Majamyje buvo peržengta riba. Visos Amerikos koncertinės organizacijos nutraukė su jais kontraktus. Laikraščiai pūtė skandalą kiek išmanydami. Prasidėjo teismo procesas. Morisonui priteisė sumokėti 5000 dolerių bau­dą. Morisonas puolė į gilią depresiją. Vienintelė paguoda liko eilėraščiai. Pasirodė dvi jo knygelės: "The Lords" ("Dievai") ir "The New Creatures" ("Nauji sutvėrimai"). Majamio šišo apsės­ti, kritikai tai pavadino grafomanija. Kiekvienos knygelės tiražas tesiekė vos 100 egzempliorių. 1969 metais pasirodė plokštelė "The Soft Parade" ("Tylus paradas"). Joje dominavo Krygerio dainos. Majamio šešėlis krito ir ant šio "Dorsų" kūrinio - kritikai jį sutiko rūgščiomis minomis.

1971  metus "The Doors" pradėjo albumo "L. A. Woman" įrašo sesija. Plokštelė pasirodė balandyje, tačiau, nesulaukęs jos premjeros, kovo mėnesį Džimis išvyko į Paryžių. Ten jo laukė žmona Pamela. Morisonas jautėsi baisiai pavargęs, užvis labiau­siai troško vienatvės ir ramybės, kad galėtų rašyti eilėraščius. Sva­jojo, kad pasaulis jį vertintų kaip poetą, o ne roko žvaigždę. "Poe­zijai jaučiu didelę pagarbą todėl, kad ji amžina. Kol žmonės gy­vena, jie gali prisiminti žodžius ir jų derinius. Niekas neištvers masinio sunaikinimo, išskyrus poeziją ir dainas... Jei mano poe­zija ir turi kokį tikslą, tas tikslas - išvaduoti žmones nuo riboto mąstymo ir jutimo", - rašė Džimis "Interviu su savimi".

Anot Pamelos, laikas, praleistas Paryžiuje, buvo labai idiliškas. Džimis visai nebegėrė, tik rašė eilėraščius, jie abu jautėsi kaip jaunavedžiai; vaikščiojo po muziejus, lankė simfoninių orkestrų koncertus, operos spektaklius... Deja, tai tik jos fantazija. Baisu­sis susinaikinimo maratonas buvo beveik įveiktas, Džimis Mori­sonas visas liepsnodamas jau skriejo finišo tiesiąja, todėl beveik nesvarbu, kaip tai įvyko liepos sekmadienio naktį. Gal vienišas bastėsi ligi paryčių Paryžiaus bulvarais... Gal, apimtas depresi­jos, nuslinko į "Rock'n'Roll Circus", kur be jokių problemų bū­davo galima gauti heroino... Gal - tikrai miegojo su Pamela, bet, blogai pasijutęs, nusprendė išsimaudyti... Tačiau pirmadienį, lie­pos penktosios rytą, Džimis Morisonas vonioje buvo rastas negy­vas. Gal teisūs tie, kurie sako, kad tai vis tiek buvo savižudybė, nesvarbu, kad užmušdamas save, Džimis nepasinaudojo jokiu ma­terialiu įnagiu: šautuvu, skustuvu ar kilpa... Gydytojai konstata­vo širdies smūgį. O gal teisūs tie, kurie tvirtina, kad Džimis Mori­sonas kaip Rembo pabėgo į Afriką, palikęs mums savo dainas ir eilėraščius. Niekas, išskyrus Pamelą, nematė jo mirusio kūno. At­važiavę į Paryžių, draugai terado užkaltą karstą. Džimį palaidojo Paryžiuje, mieste, kurį globoja Dievas Dionisas, Per Lašeso kapi­nėse, šalia Editos Piaf, Oskaro Vaildo ir šopeno. Ką gi, kaip mė­go sakyti Džimis: "Niekas neišeis iš čia gyvas..." Morisono kars­tą telydėjo penki žmonės, tačiau ir šiandien jo antkapio biustas skęsta gėlėse, puošiamas hipiškais karoliais ir kitokiais praėju­sios Meilės Eros atributais, o ant netoliese esančios koplyčios sienų mirga grafitai - laiškai Džimiui.

Tuo "The Doors" egzistavimas, galima sakyti, baigėsi. Li­kusioji trijulė įrašė keletą visai neblogų plokštelių, tačiau jos jau nebespinduliavo magiškąja Morisono aura. Manzarekas išleido porą solinių diskų. Krygeris mėgino groti su Densmoru, tačiau grupė iširo, tuomet jis sukūrė džiazroko ansamblį.

Nieko nerašiau apie "The Doors" muziką. Kaip ir gera poezija, ši muzika nieko nesako, tik išvardija visas galimybes. AT­VERIA DURIS. Gali įeiti pro tas, kurios tau patinka. "The Doors" muzika - tai ne skausmo ir nevilties, o išsilaisvinimo ir buvimo anapus nevilties istorija. Tai - kvietimas visiems - žūt būt surasti savąsias duris ir nė nedvejojant žengti vidun. į save. Toji muzika teikia ir palaimą, ir kentėjimą - kaip fatališka meilė. Ji - negailes­tinga kaip psichoanalizės seansas ar išpažintis, aiškiaregiška kaip pranašingas sapnas. Ir dar - "The Doors" muzika atgaivina pavar­gusią sielą su tokia pat išmintinga neaprėpiama švelnybe kaip žvaigždėtas dangus, tekantys upės vandenys ar - auksinė šviesa leidžiantis saulei. "The music is your special friend... Music is your only friend... Until the end... Until the end... Until the END..." - dainavo Džimis Morisonas. "Muzika yra tavo ypatingas drau­gas... Muzika yra tavo vienintelis draugas... Iki pat pabaigos... Iki pat galo... Iki galo..." Džimis Morisonas dainuoja ligi šiol!