- Kartais atrodo, kad jie amžini, kaip Dievo ranka. štai 1989-ieji, nors ir keista, buyo mūsų metai (Amerikos muzikos kritikai ir žurnalo "Rolling Stone" skaitytojai vienbalsiai pripažino "Steel Wheels" brandžiausiu albumu, o pačius muzikantus - geriausiais tais metais).

- Kodėl jūs pykdavotės su Miku Džegeriu?

- Mūsų santykiai - pati didžiausia problema. Mikas - vienintelis, kam galima kelti balsą, duoti valią emocijoms, bet kaip tik dėl to jis ir atstumia, nėra jokio noro su juo bendrauti.

Aštuntame dešimtmetyje, kai piktnaudžiavau stimuliatoriais, nors ir dalyvaudavau koncertuose, rašiau dainas, faktiškai buvau nusišalinęs nuo tikrojo darbo. Mikas buvo priverstas vienas vadovauti grupei, rūpintis viskuo - išsunkė save kaip citriną. Mane graužė kažkoks kaltės jausmas, pradėjau kvailioti. 1977 metais pagaliau susiėmiau ir pasakiau: "Gerai, aš vėl puikios formos, esu pasiruošęs išlaisvinti tave nuo dalies rūpesčių. Labai dėkui už viską, ką padarei, kol aš vaizdavau nesuprastą genijų ir velniai žino kuo užsiiminėjau". Mikas tada mane suprato ir palaikė. Bet kaip nustebau, kai grįžęs normaliai dirbti pamačiau, jog jam net patinka tempti tą vežimą. Mikas lįsdavo net į menkiausias smulkmenas, ir "Rolling Stones" vis labiau priminė liguistos vaizduotės produktą.

- žinau. Kartais nesuvaldau liežuvio. Bet manau, jog žmogus, su kuriuo dirbame visą gyvenimą, turi mane suprasti. Mikas - keistas kelių charakterių mišinys. Darbas jį pakeri, bet ir padaro pavydų. Miko formulė: Nesikišk, nelįsk - tai mano!.." Visa tai dėl to, kad jis labai pažeidžiamas. Su tokiu charakteriu be galo sunku koncertuoti solo. Su tokiu būdu apskritai nelengva vadovauti. Situacija turi tarnauti tau - todėl privalai patikėti, jog esi pusdievis. Bet tai tinka tik scenai, po koncerto turi suprasti, jog esi toks, kaip visi. čia ir yra pagrindinė problema: po truputį "grįžimo į savo kailį" laikas ilgėja. Važiuoji automobiliu ir vis dar mąstai apie savo nežemiškumą, tą patį dūmoji viešbutyje ir galų gale virsti Viešpačiu Dievu visam prakeiktų gastrolių laikui. Bet be Miko mes būtume niekas. Jis puikus šoumenas.

- Mikas - daugelio tekstų autorius. Sako, kai perrašė "Wild Horses" žodžius, jūs net sušukot: "Jis viską perdarė, bet tai... velniškai puiku!"

-  Esu tikras, jame įsikūnijęs mažytis šekspyriukas. Sakysim, man atrodo, kad kompozicija turi būti instrumentinė, o Mikas rankos mostelėjimu perdirba ją į operą.

- Grįžkim į pradžią. Mikas prasitarė, jog iš vaikystės prisimena priešlėktuvinės gynybos pabūklų griaudėjimą. Tikriausiai ir jums tai buvo pirmoji muzika?

-  O taip! Net šiandien, kai eidamas viešbučio koridoriumi išvystu per televizorių rodomą filmą apie karą, tai nuo sirenų kaukimo pasišiaušia plaukai. Tik 1953 ar 1954 metais sugebėjom persikraustyti į naują namą, mat senąjį subombardavo ir mes gyvenom pas tetulę. Dartfordas - vos už kelių mylių nuo Temzės. Su draugužiais trankydavomės prie upės, landžiodavom po visokius kulkosvaidžių lizdus. Dzotuose ir bunkeriuose gyveno valkatos.

- Ir ten, Dartfordo pradinėje mokykloje, jūs susipažinot su Maiklu Filipu Džegeriu (Michael Philip Jagger)?

- Jis gyveno kitoje kelio pusėj, ir mes vis susitikdavom, besivažinėdami dviračiais. Paskui mokėmės skirtingose mokyklose, bet vis susidurdavom gatvėje. Sykį pamačiau jį, prekiaujantį ledais.

- O kaip jūs užsidirbdavot duonai?

-  šventadieniais teniso kortuose padavinėdavau žaidėjams kamuoliukus. Trylikos pradėjau giedoti bažnyčios chore. Man tai buvo puiki proga pabėgti iš mokyklos. Giedojom net ir Karališkojoje festivalių salėje bei Vestminsterio abatijoje! Buvau sopranų trio narys, mokykloje mūsų trijulę laikė blogiausiais mokiniais... su angeliškais balseliais! Džeikas Klearas buvo itin griežtas, bet teisingas pedagogas. O paskui lūžo balsas, ir mane išmetė iš choro. Be to, likau antriems metams. Tada tiesiog išpėrė ir, norėdami šiek tiek papūsti skaudantį užpakalį, pasiuntė į meno mokyklą: "Tai paskutinis tavo šansas!"

Iš pradžių tik vėpsojau į tą gitarą. Turėjo praeiti keleri metai, kol galų gale paklausiau: "Galiu pabandyti?" Kai pradėjau šiek tiek birzginti, senolis paprašė: "Sutrenk man "Malagenją" -jeigu išmoksi šitą pjesę, galėsi groti viską". Kad ir kaip blogai skambinčiau, jis, sėdėdamas krėsle ir užmerktomis akimis kinkuodamas galva, vis kartodavo: "Nuostabu! Nuostabu!" Ir vaidino, kad jam be galo patinka. Iš klumpių verčiantis mokymo metodas!

Bočius pasiimdavo mane į miestą, vedžiodavo po Londoną; pamenu, atsitempdavo į čaring Kroso roudą, pro juodąjį įėjimą patekdavom Aivoro Marantco krautuvėlėn. Valandų valandas ten tupėdavau ir stebėdavau, kaip burbuliuoja verdantys klijai ir meistrai tepa gitarų korpusus ar taiso smuikus. Traukiau į plaučius lako kvapą ir jaučiausi it kokiuose Santa Klauso užkaboriuose.

Gitarą pradėjau draskyti kaip tik tada, kai mane permetė meno mokyklon. Atmosfera stulbinanti. įeini į tualetą, o ten ant klozetų tupi trys vaikinai ir mokosi Vudžio Gatrio bei Džeko Elioto gabalų. Klausydamasis, kaip svirpina tie bičeliai, pamilau bliuzą.

Ir štai po kurio laiko geležinkelio stotyje sutikau Miką. Po pažasčia jis laikė du albumus - čako Bėrio "Rockin' At The Hops" ir geriausius Madžio Voterso gabalėlius. Tuo metu Anglijoje negalėjai gauti jokių bliuzo plokštelių. Jas jam atsiuntė kažkoks tipas iš čikagos.

Netrukus muzikiniuose laikraščiuose pasirodė skelbimai apie pirmojo Anglijos ritmenbliuzo klubo atidarymą. Bet ta įstaiga buvo vakariniame Londono pakrašty, o aš su savo dviratėliu toliau Sidkapo nebuvau buvęs. Miko tėvai gyveno kur kas prestižiškesniame kvartale, dideliame name su garažu. Tėvas Džo buvo įžymus džentelmenas, važinėjo į Valstijas teisėjauti krepšinio rungtynėms. Todėl ir Mikas gavo neblogą išsilavinimą. Aš gi buvau išeivis iš darbininkijos, ir susitikimai su Džegeriu bei jo draugais tapo savotiška mano perėjimo į "bajorų luomą" preliudija.

Klubo atidarymo proga Mikas nudžiovė tėvo mašiną. Tai buvo pirmoji ne vaikiška mano kelionė į Londoną. Klubas - fantastiškai jaukus, o kokia grupė ten grojo! įsivaizduojat - paties Aleksio Kornerio "Blues Incorporated"! Be to, bimbino Džonas Boldris, pravarde "Ilgšis", Janas Stiuartas ir Brajanas Džonsas. Iš karto pasijutau lyg namuose. įsišnekėjau su Aleksiu, ir kitą savaitę jis pakvietė mane su Miku ateiti pagriežti. Nors klubas buvo gerokai apdriskęs, po metro stotele, gana dažnai grindis apsemdavo vanduo, bet vis dėlto čia pagroti buvo kiekvieno debiutanto svajonė. O be to, tam požemy amžinai strypinėjo daug mergaičių...

- Taip. įsivaizduoju, kaip nuvyliau tėvą. O paskui išėjau ir iš namų. žinojau, ko noriu - surinkti grupę. Taip pat žinojau: jeigu eisiu išmindžiotais takeliais, nepavyks įtikinti tėvų ir apskritai iš manęs nieko neišeis. Todėl ėmiau ir tapau savotišku Džimio Rido, čako Bėrio, Madžio Voterso, Haulino Vulfo, Elvio Preslio, Badžio Holio, Edžio Kokreno, Džerio Li Liuiso, Litlo Ričardo, Bo Didlio muzikos misionierium-propaguotoju.

Apsigyvenau kartu su Brajanu Džonsu, Miko draugu. Tai buvo intensyvaus rokenrolo mokymosi periodas. JAV 1961-1962 metais rokenrolas leido paskutinį kvapą - Elvis atsidūrė armijoje, Badis ir Edis mirė, čakas ilsėjosi kalėjime ir taip toliau. Bet Anglijoje rokenrolas sušiktą gyvenimą pavertė spalvotu filmu, ir mes spoksojom į jį tarsi pirmieji kinematografo žiūrovai.

Tada grupės grodavo šokių aikštelėse, tuo būdu jos patekdavo į kietas vakaruškų organizatorių žnyples. Per vakarą reikėdavo pačirpinti ant trijų arba keturių pakylų. Keturiasdešimt penkios minutės ant vienos, paskui mašina perveža į kitą, po to vėl grįžti į ankstesniąją - antrajai daliai. Ir taip toliau. Muzikantus aprengdavo kvailais berniukiškais drabužėliais ir už jų "amortizaciją" išskaičiuodavo iš atlyginimo.

Geriausias būdas pabėgti iš šios tuštybės mugės - susirasti kitą auditoriją. Anglijoje studentai nesivalkiojo po šokius, jų nedomino lėlytės su mini sijonėliais ir bičių sparneliais ant galvų bei gumbai, kurie ateidavo į aikšteles tik pasilupti. Bet tuo pat metu šie vyrukai po truputį ėmė lankytis ir ritmenbliuzo klubuose.

Mes lipdėme "Rolling Stones" beveik metus, nekoncertavome, tik repetavom. Gyvenom jau trise, su dar vienu tipu, Feldžu, kuris buvo baisiai netvarkingas (kaip, beje, ir aš su Brajanu). O Mikui kaip tik prasidėjo pirmasis "šizo" periodas. Stripinėjo apsivilkęs moterišku chalatu su žydru pamušalu. Tikras miesto beprotis!

Per pusę metų mūsų irštva visai subjuro - repetuodavome virtuvėje. Ir vien dėl to, kad ten nebuvo taip karšta. Galiausiai pradėjome net užrakinėti virtuvės duris, kad jon nepatektų smarvė ir purvas.

Aš pasinėriau į įrašus. Turėjau pigų magnetofoną. Mikrofoną nunešiau į tualetą, o aparatas stovėjo ant mano lovos. įsivaizduojat, kiek surinkau vandens nuleidinėjimo garsų! Tarp kitko, blogai įrašius ta srovė atrodo kaip aplodismentai. štai kuo tada užsiiminėjome.

Tada pasirodė pirmas "The Beatles" diskas. Prasidėjo bitlomanija. Staiga visi bosai pamišo dėl naujų grupių, ir Aleksis Korneris pasidarė kontraktą, o vėliau tapo tokia įžymybe, jog visai pamiršo pasirodymus klube. Taigi Rolling Stones" užėmė jo vietą. Pagaliau mes uždirbome tiek, kad pakratyti kanopas pasidarė nebeįmanoma.

- Publikos susidomėjimas jumis sugundė ir Endriu Oldhemą (Andrew Oldham), kuris tapo pirmosios plokštelės prodiuseriu. Teko girdėti, kad jis pageidaudavo jungti elektrinę gitarą tiesiog į paprastą rozetę...

Išėjus mūsų singlui "Not Fade Away", prasidėjo stounsmanija. Kiekvieną vakarą dėdavosi neįtikėtini dalykai. Niekuomet nepasisekdavo užbaigti koncerto, tai būdavo tiesiog neįmanoma. Po pirmųjų dviejų dainų mergužėlės imdavo šturmuoti sceną. Gelbėdami savo gyvybes, pabėgdavome. Mane smaugė dukart. Kartą ant mano kaklo grandinėlė persisuko į dvi kilpas. Viena katytė čiupo už pirmos kilpos, kita - už antros. Kažkoks košmaras! Jau geriau kasdieninės sąžiningos gatvės muštynės.

- O praėjus keliems mėnesiams po pirmojo albumo, "Rolling Stones" pirmąsyk išvyko į JAV...

-  Mes manėm - tai bent apdovanojimas! Juk skrendame į Ameriką! Tokiems vyrukams, kaip aš ir čarlis Votsas, ši šalis buvo tarsi stebuklų karalystė. Mes juk neturėjom nė mažiausios galimybės patekti ten su ekskursija. O čia dar amerikiečiai ruošėsi mokėti mums už koncertus! Vos nepamišom iš laimės.

- Kelionė buvo pelninga?

- Tik jau ne! Pamenu, Omahoje penkiolikos tūkstančių vietų salėje buvo vos šeši šimtai žiūrovų. Mums sekėsi abiejose pakrantėse, tačiau Amerikos viduriuko taip ir neįkandom.

Po pirmojo albumo Endriu Oldhemas pasakė: "Laikas rašyti savo gabalus. Svetimais toli nenuvažiuosi". Atsakiau: "Tai ne mano darbas". Tada prodiuseris užrakino mus su Miku virtuvėje visai nakčiai. Pastenėjom ir ryte įteikėm jam dainą "As Tears Go By"..

- Ar tiesa, kad "Satisfaction" parašėte sapne?

- Teisybė. Pirmą akordą išgirdau miegodamas. Stvėriau prie lovos riogsojusią gitarą ir užriaumojau:"... aš nepasitenkinu... visiškai nepasitenkinu!"

Ryte pirmiausia įsijungiau magnetofoną ir pamačiau, kad juosta išsivyniojusi iki galo. Persukau į pradžią, o ten buvo trisdešimt sekundžių "Satisfaction" ir keturiasdešimt penkios minutės mano knarkimo.

- Kol jums su Miku sekėsi, kai kurie grupės nariai, pavyzdžiui, Džonsas, kūryboje pamažu ritosi žemyn...

- Brajanas buvo keistas vyrukas. Aukščiausios klasės kombinatorius. ėmė regzti intrigas, skaldyti grupę. Per metus turėdavome po 340 koncertų, pavargdavom, tad Džonso pokšteliai ėmė darytis nebepakenčiami. Ligoninė jo jau seniai buvo pasiilgusi. įtampa augo. Brajanas pabandė nusižudyti ir po tojau nebeatsigavo. Metėsi į narkotikus, į lėtos mirties glėbį.

 ("Viskas mano rankose"). Iš kur atsirado tie "Pragaro angelai"?

- Mes nutarėm pasielgti hipiškaL Pasamdėme "angelus" saugoti sceną. Niekas nekaltas, net jie. Kažkuria prasme vaikinas, i kurį nužudė, pats prisiprašė. Manau, galėjo būti dar blogiau.  - Po šios istorijos daugelis jumyse išvydo vos ne velnius. į Jus triskart areštavo už narkotikų laikymą. Bet ar vien už tai?|         - Narkotikai buvo tik pretekstas. Priežastis - tai neigiamas poveikis, kurį mes, valdžios manymu, darėme publikai.

Niekam nerekomenduočiau žolelių. Bet muzikanto gyvenimas,., tai gyvenimas dugne. Mes pradedam savo darbą tada, kai visi kiti jį jau baigę ir nori linksmintis, atsipalaiduoti. įsivaizduokit - birzginate 350 dienų per metus. Netrukus pasiekiate tokią stadiją, kad sėdėdami grimo kambaryje su kažkokiais kitais muzikantais pavargusiu balsu sakote: "Dabar dar reikės nuvažiuoti 500 mylių ir rytoj du kartus koncertuoti. Bet jau visai nebeturiu jėgų. Kaip jūs įsigudrinate taip dirbti metų metais?! "O jie ramiausiai atšauna: "še, paimk vieną porcijėlę". Kaip bombonešio pilotai -jeigu rytoj reikia bombarduoti Drezdeną, jie sučiaumoja keturias ar penkias benzedrino tabletes ir laikosi. Tada tai buvo normalu, 'teisėta". Būtent taip viskas ir prasideda. Rytdienos koncerte privalai būti linksmas, žavus, energingas.

- Ar kada nors pagalvojote, kad peržengsite lemtingąją ribą?

- Visada jaučiau tvirtybės atsargą. Mūsų giminėje visi buvo kaip ridikai. įsigudrinau išsikapstyti net tuomet, kai kiti, manim dėti, jau seniai būtų užvertę kanopas. Bet ir aš turėjau mirti.

- Mūsų kartos žmonės, jaunystėje vartoję narkotikus, dabar baiminasi, kad jų vaikai gali pasielgti taip pat ir manys esą...

-... nepažeidžiami, amžini? Bet jaunystėje būtina taip galvoti. Tai - jėga, kuri priverčia gyventi. Kai tampi suaugusiu ir sulauki įpėdinio, užplūsta įvairios mintys. Vaikas - tavo, tik tavo, tu jį sukūrei. Jis tyras ir nekaltas, šypsosi, bučiuoja tave, glosto; viskas, ko jam reikia - tai jausti, liesti tave, ir tu niekad gyvenime nepatyrei tokios meilės. Tai - atspindys tos meilės, kurią davei savo tėvams, kurios net neprisimeni; ją grąžina tavo vaikas. Ir supranti: man ką tik padovanojo pirmuosius dvejus ar trejus mano gyvenimo metus.

... įdomiausia, kad nė vienai kitai gyvybės formai žemėje nereikia meno. Jau vien tai padaro mus keistomis būtybėmis, tarsi kažkoks nematomas pirštas rodytų: "Jiems čia nėra ką veikti". Dėl to mes - vienintelė gyvybės forma, kuriai reikia religijos, kuri vardan kažkokios abstrakčios idėjos gali žudyti. Ir baisiausia, kad mes tai suprantame. Viską žinome, bet negalime sustoti. Mums paprasčiau užmušti artimą, užuot padarius taip, kad visiems būtų gerai.

- Bet kaip visa tai sustabdyti?

- įdomiausia, kad muzika, lyginant su kitomis meno ar saviraiškos rūšimis visuomet yra reikalingiausia žmogui - po oro, maisto, vandens ir sekso. Net pagalvojau, kad supervalstybių tarpusavio santykius lemia dvidešimt metų prieš tai kurta muzika.

- Kokius vis dėlto norėtumėte matyti savo grupės draugus?

- Kad taptų šiek tiek laimingesni jau vien dėl to, jog jie yra "Rolling Stones".